Draugauju su užsieniečiu, bet nemėgstu jo šalies ir nematau joje ateities
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki visi Verkiant reikia išgirsti kitų žmonių nuomonę apie situaciją, nes atrodo pati nebepajėgiu suprasti kas dedasi. Pradėsiu nuo šiokios tokios priešistorės, nes kitaip bus per painu.
Man 29, penktus metus gyvenu užsienyje. Turėjau draugą lietuvį, su juo viskas buvo super, pasipiršo, planavome šeimą. Tiesa jis prieš 3,5 metų grįžo į Lietuvą, ten dirbo, žodžiu norėjo namo. Toliau draugavome per atstumą, buvom tobula pora kitų akimis. Aš irgi planavau grįžti prieš 1,5 metų su visam. Bet pasitaikė proga čia studijuoti magistrą ir nusprendžiau dar likti. Norėjau jį baigti, norėjau daugiau patirties darbe čia. Mano buvęs labai norėjo šeimos ir namų, stabilumo, todėl prasidėjo tarp mūsų barniai, kivirčai. Lygiai prieš metus išsiskyrėme galutinai.
Tada mano gyvenime atsirado naujas žmogus, labai greitai, vos po kelių mėnesių. Nieko aš neieškojau, jokių santykių, jokių kitų, jokių užsimiršimų. Jie tiesiog atsirado natūraliai, pirma tapom draugais, o po to ir kur kas daugiau. Jis papirko mane savo dėmesiu, gražiu bendravimu, ypač dėl to, kad buvau pavargus nuo kivirčų ir nesusikalbėjimų su buvusiu. Jam 26. Pradžia buvo labai rožinė. Atrodė, kad va čia tai svajonių vyras. Nuo rugpjūčio apsigyvenome kartu. Kaip minėjau, man jau 29. Tas magistras į pabaigą. Darbo patirties yra, karjera šiokia tokia padaryta. Bet po kelių metų jau norėčiau šeimos ir vaikų. Čia susikerta mūsų pamatiniai dalykai. Maniškis apie tai galvotų po +- 6 metų. Čia jų kultūroje taip įprasta, kad šeimos kuriamos vėlai. Manęs tai netenkina. Iš kitos pusės, yra daug kitų kultūrinių skirtumų, kur mes “nesutampam”, dėl kurio aš neįsivaizduoju šeimos gyvenimo šioje šalyje… Nepagalvokit nieko blogo, nesu kur nors Afrikoj, esu Vakarų Europoje, bet nemėgstu šios šalies. Aš čia gavau gerą išsilavinimą, gerą darbą, bet man trūksta tokių paprastų dalykų kaip paprastas, natūralus skonį turintis maistas, nuoširdūs santykiai tarp žmonių, draugų turėjimas, t.t. Todėl aš galvoju apie išvažiavimą namo. Man problemų su darbu ir finansais nebūtų. O vat su antra puse būtų, nes nemanau, kad su manim jis kur nors išvažiuotų gyventi kitur. Nors neskaitant jo požiūrio į tai, kad santuoka turi būt būtinai vėlyva ir kad aš nemėgstu jo šalies, jis geras žmogus, mums gera kartu… Ši dilema mane pradeda slėgti, nes nenoriu skaudinti žmogaus ir jeigu nuspręsčiau išvažiuoti reiktų skirtis kuo anksčiau. O tai reiškia vėlgi, kad pačiai stipriai skaudėtų.
Gal patarimų?
Gan svarbu,kokia salis,nes gal kitos su ta salim irgi turi savo patirti. Ir kam jums slept ta sali,jei esat anonimas,nesuprantu… Dabar zmones skaito ir nesupranta temos iki galo
zigulda, todėl, kad ne viskas gyvenime remiasi į pinigus Nors mano specialybė paklausi laba, aš jau iš Lietuvos prieš išvažiuodama dirbau. O dabar būna per linkedin parašo bent kartą per mėnesį darbdaviai iš Lietuvos ar nesiruošiu grįžti ir jei ruošiuosi, tuomet galiu į juos kreiptis. Taip pat su buvusiu darbu dar nenutraukiau ryšių, kur dirbau Vilniuje. Ten taipogi viskas ok būtų, jeigu tik norėčiau. Sakau, kad dėl darbo aš mažiausiai pergyvenu, nes specialybė mano gera ir labai paklausi, taip pat gana pelninga Kalbos vietinės nemoku, nes ji ne anglų. Ta prasme buitiniam lygmeny moku, susikalbėt galiu, bet gerai nepavadinčiau. Mano darbe viskas anglų kalba, nes kompanija tarptautinė, vietinių čia mažiau nei pusė dirba. Reikalas tas, kad nesijaučiu čia gerai psichologiškai. Nelimpa man viskas ir tiek, nepaisant gero darbo, baigtų studijų, šiek tiek draugų ir net mylimo žmogaus.
reikėtų įvardinti šalį, mano dukra gyvena vakarų Europoje jau 4 metai-atsidžiaugti negali-.Kalbu apie Olandiją.,ten ji 3 metai, prieš tai šiek tiek buvo Anglija, Vokietija-ten jai nepatiko. O gal problema yra ir Jumyse?Parašykite man asmeninę
Labai panašios patirties esu turėjusi, na ne visai jau taip pat, bet kažkas panašaus.
ir aš apsisprendžiau pasirinkti gyvenimą, kad ir ne tokį aprūpintą, bet čia Lietuvoj, kur viskas miela, sava ir artimieji šalia. Ir visiškai netikėtai sau pačiai gyvenimas pasisuko neplanuota, bet laiminga linkme (bet ne su užsieniečiu)
Jei jau dabar taip jaučiatės, kad nemiela šalis, nemielas bendravimas, net maistas be skonio, rimtas signalas pokyčiams. Pradėt be abejo visuomet verta nuo atviro pokalbio ir kuo greičiau nelaukiant tam tinkamos progos, nes tų tinkamų kažkodėl nepasitaiko
Jei jau norisi grįžti namo, tai grįžkite, nes svečia šalis ir yra svečia šalis, niekada neatsiras tikro palaikymo kai jo reiks, neatsiras peties ant kurio, mums moterims, kartais taip reikia išsiverkti, o kultūrų skirtumai, kad ir nelabai reikšmingi su laiku daro meškos paslaugą Kas dabar atrodo smulkmena, vėliau gali Tapti labiausiai išbalansuojančiu dalyku. Kol dabar viskas gražu, tai ir taikytis paprasčiau, o kai jau santykiai pažengs toliau prasides juk ir rimti dalykai, kaip mamos, marčios pareigos (velniai žino ko tikisi iš jūsų būsimoji anyta) ir pan. O pagalbos prireikus prisišaukt užsieniečiams ne taip jau paprasta …..
Atsiprašau jei ką nors įžeidžiau
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
