Draugystė iš gailesčio?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ar esate draugavusios su vaikinu iš gailesčio? Kas pastūmėjo į draugystę? Kiek ilgai traukėt? Kokios jo savybės netiko?
Gal 1 dieną, nebuvo su kuo bendraut užkniso, kad aiškindavo kaip viskas bus ir nieko nedarydavo. Šiaip gan įkyrus buvo.
9 men tempiau, kol galiausiai sugalvojau priezasti kaip susipykti. Tempiau, nes tuo metu man reikejo zmogaus salia, silumos, bendravimo… Buvau prisirisusi, bet tai nebegalejo testis. Tai vienas is 3 dalyku mano gyvenime, del kurio labai gailiuosi, nors jau 5 metai praejo, daznai prisimenu ta zmogu.
Norit pasakyt, kad jo trūkumai vėliau pasirodė nebe tokie dideli kaip teigiamos savybės? Bandau išsiaiškint, ką jaučiu vienam žmogui, ar jis man tikrai patinka, ar labiau gailestis čia, tai klausinėju…
Sutikau is gailescio, padraugavom savaite ir palikau… po poros metu susiejom vel ir db 9 metai pora
Buvo taip. Jau 4 metai praejo. O tas zmogus dar vis apie mane galvoja, neseniai man parase tai per FB. Nieko neatrasiau, sazine grauzia. Tai vienas blogiausiu dalyku, kuriuos padariau gyvenime. Ziauriai geros sirdies zmogus buvo, net per geras mano charakteriui, nes jis pats butu su manim nelaimingu tapes. Buciau as ji uzjodzius Gal uztai ir galvoja apie mane, kad palikau ji manes isimylejimo epogejuje. Paprasciausiai man reikejo stipresnes asmenybes, tokios, koks yra mano suzadetinis. Ji sutikau praejus 5 menesiams nuo musu santykiu pabaigos.
Nedaug jis turejo trukumu, bet nesugebejau isimyleti. Ir kai tik bandydavau vis kas nors negerai budavo. Jauciausi uz ji laipteliu auksciau. Nesijauciau uz jo kaip uz sienos.
Bijau to paties…. Jaučiuosi laipteliu už jį aukščiau ir bijau, kad graušiu paskui save, kad esu verta geresnio… Bet jis toks savotiškai žavus ir žiauriai įdomus…… Daug ką gelbsti jo paties pasitikėjimas savimi, nes kaip asmenybės tokio kito įdomaus nebuvau sutikus….
Panasiai ir man buvo. Bet cia jau paciai reik nuspresti ar galesi perlipti per save
deja paskui bus tik sunkiau ir sunkiau… blogiau ir blogiau…
jei jauti gailestį – neprasidėk
Dar nežinau, ką jaučiu…. Jis žiauriai įdomus ir žiauriai protingas, bet perėjęs gyvenime tokių dalykų, dėl kurių tikrai jaučiu gailestį…. Ir matau, kad kai kurie kompleksai jam išsivystę dėl tų išgyvenimų….
atsakyk sau i klausimus, kuo tu jautiesi uz ji geresne? ko truksta jame?
Mane įsimylėjo. Prisiekinėjo, kad myli, rodė dėmesį ir t.t… Ilgai netempiau, vos mėnesį… Sunku žiūrėti žmogui į akis, kai jis spinduliuoja laime, o aš mintyse galvoju, kad nemyliu. Žiauriai gaila žmogaus, bet širdžiai neįsakysi.
Butent. Sunkus isgyvenimai. Manau, kad jo vyriskuma tai ir buvo itakoje. Jis bulgaras buvo, jo mama, tevas ir sesuo tamsiu bruozu, o jis sviesus ir melynakis. Tai ji visi erzindavo, kad nepanasus i savo seima, paskui tevai ir pasake, kad jo tikras tevas buvo nusautas tarnyboje, o tas netikras tevas ji uzaugino kaip tikra sunu. Tai jis labai del to isgyveno, tas patycias, seimos mela. Nu uzkniso guodeja jo but, norejau stipresne antra puse turet.
Akmenim užmėtysit, bet… jei ne atsitiktinumas, nebūčiau net pažiūrėjus į jį. Nėr jis baisus, bet ir neišvaizdus, neaukštas, o aš esu draugavusi su pakankamai išvaizdžiais vaikinais, tai man čia reikštų nuleisti kartelę…. Bet tada prisimenu, kad aš palikau tuos atseit išvaizdžius grynai dėl to, kad jie man buvo nuobodūs, nebūdavo apie ką šnekėt… Ir dabar jaučiu, kad blaškausi….
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
