Sveikos, merginos. Atsiprašau iš karto už anonimą. Esu baisioje situacijoje, ašaros rieda upeliais. Draugauju su vaikinu 3 metus, esame praėję daug ką, ir šilto ir šalto. Galėčiau drąsiai teigti, kad buvome pora kaip tvora, visada padėdavom, išklausydavom. Nesame vienas kito rimtai išdavę. Šeimoje, jis kaip savas, mano tėvai jį myli, o ir jo šeimoje jaučiuosi nesvetima. Paskutiniu metu jam sunkus laikotarpis, sako, kad pats savęs nesupranta, nežino ko nori, bet žino tiek, kad nori būti kartu. Neseniai pasakė, kad nori išsiskirti (buvo girtas) ir pasakė telefonu. Girtas jis būna labai retai. Į akis jau to pasakyti nebegalėjo, sakė neimk į galvą ką sakau. Po netrumpo pokalbio pasakė, kad nori išsiskirti tam, kad apsaugotų mane nuo savęs. Nebėra jis tas žmogus su kuriuo susipažinau, bet šitą žmogų aš myliu ir su minusais. Po to dar pasikalbėjus pasakė, kad nebenori skirtis, bet jam reikia pertraukos, nors visada sakė, kad pertrauka yra blogas dalykas, bet a le šiuo atveju, tai yra dėl jo, nes jam reik su savim susitvarkyt, o ne dėl mūsų. Pasakė, kad myli, tokio dalyko jis tikrai nemeluotų, o ir šiaip mūsų santykiuose melo nėra nė kruopelytės. Išvaro šį savaitgalį nežinau kaip apibūdinti kokiais reikalais, bet ir pabūt ir pašvęst, sakau, kad gal pertraukos reiktų po savaitės, nes ir man šiuo metu sunkus laikotarpis. Nežinau, panelės ką daryt. Naktį sumasčiau, gal, kad nereik nukelt tos pertraukos, tegu, ir pasitūsint galėtų neįsipareigojęs (va čia ir pati sau labai prieštarauju). Pasidalinkit, merginos, gal kas esate buvusios tokioje situacijoje, nežinau pati nei ką galvoti, tik ašaros byra ir širdutę skauda… (