egzistuoja tas “vienintelis” ?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikutės, gal kvailoka tema, bet kelias dienas masčiau apie merginų ir vaikinų santykius. Pavyzdžiui tokiame paauglystės “ankstyvos jaunystės” laikotarpyje bendrauju šiuo metu kažkiek su žmogum, kuris iš esmės yra problematiškas, bet šiek tiek patinkantis, tik šiek tiek, yra tikrai nemažai minusų, tik kažkaip bandau save įtikinti, kad viskas čia gerai ir kad jau geriau kažkas, neigu nieko. Va! Ar tikrai jau geriau kažkas pusėtino, nei būti vienai? Yra kažkoks keistas spaudimas iš aplinkos – visi su kažkuo, leidžia laiką, būna kartu. Tada ateinu čia ir dar paskaitau jūsų temas, kur vaikinai kaip debilai elgiasi, o jūs vis abejojat, atleidžiat, liekat prie skaudinančių. Galų gale atrandu temą “ką merginom reik žinot apie vyrus” ir ten o bože moj…. merginos, vienas klausimas – ar yra ir ar atsiras gyvenime toks žmogus, kurį galima bus be jokių abejonių pavadinti savu žmogumi? Ir kaip manot, verta nervus gadint dėl kažko, vien dėl noro, kad kažkas būtų šalia?
kaip gražu
GAL ir yra kaip sakoma kazkur kiekvienos is musu pusele, BET ja sutikti laimes dalykas. O siaip, manau, kad buti su patinkanciu, mylimu zmogumi, kurti su juo santykius, seima, einu viena kryptimi gyvenime ne taip jau lengva, tai yra dvieju zmoniu darbas, deja, toks jausmas, kad siais laikais visi idealistai, kazkas nepatinka, lengviau susirasti kita, o tada vel pasaka be galo, nes nera nei vieno idealaus zmogaus, kiekvienas turi trukumu, kas didesniu, kas mazesniu, reikia moketi/noreti juos priimti, susitaikyti.
Kaip supratau autore, esate dar paaugle ir tas spaudimas is jusu amziaus jaunuoliu, kurianciu, bandanciu kurti santykius… nepasiduokite itakai ir neprasidekite su bet kuo, kad tik nebuti vienai, tikrai jau buti vienai geriau, nei su bet kuo. O kai ateis laikas ir sutiksite ta zmogu, kad ir ne idealu, nekils tokiu minciu. Megaukites jaunyste savo, neskubekite kurti tu santykiu, viskas dar pries akis. 🙂
Nežinau, ar yra “tas vienas vienintelis”. Bet maniškis man – geriausias draugas, be kurio neįsivaizduoju nė dienos. Atrodo pati meilė ir drugeliai kartais dingsta, kartą net buvau pabėgus dėl tos minties. Bet net ir tada absoliučiai kasdien bendravom, nes kitaip tiesiog neišeina. Tai gal yra tiesiog mums artimesni, priimtinesni, smagesni žmonės. O kad jie liktų šalia visvien prireiks ir noro ir darbo Taigi reziume – tas vienintelis gal tiesiog gali būti geriausias draugas?
man keista yra, kai visos katik islipusios is paauglystes stumia ant jaunesniu paneliu, teigdamos kad visos paaugles per daug naiviai masto apie meile (nu tipo tos jaunos galvoja kad meile seile neistirpdoma ir pns) nors kiek pastebejau, nei as nei kitos paneles 14 metu negalvojo kad egzistuoja kazkoks likimas ar ‘vienintelis’ zmogus gyvenime. visalaik kazkaip dauguma mano pazistamu tarp ju ir as galvojom kad tiesiog egzistuoja zmones su kuriais mes esam suderinami, ir tai nebutinai vienas zmogus. kartais tas suderinamumas taip pat dingsta.
Ačiū merginom už atsakymus, taip, pati esu paauglė ir nekenčiu visokių stereotipų klijuojamų paauglėms, bet šiuo atveju čia tiesiog nuo žmogaus priklauso. Taip, aš paauglė ir esu gan idealistė, kas nervina, įsivaizduoju, kad visgi kažkur laukia kažkoks pakelevis, kad ir kaip nerealu ir kvaila taip būtų O jeigu logiškai, tai ištikrųjų čia dviejų žmonių reikalas, tik jiems abiems besistengiant galima kažką į draugystę vystyti turbūt. Ir kaip ir su draugėm, juk būna, kad sutinki visa būrį ir draugauji tik su viena, nežinau, čia gal biolaukai kažkokie, gal bendros temos, interesai, gal požiūris į gyvenimą
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
