Į teatrą, o ypač į kiną praktiškai visada viena, nes šiaip tokiuose dalykuose ne visada sutampa skoniai… Viena einu ir į kavines pavalgyt ir kavos atsigert, ir po Akropolį pašmirinėt visada viena…. Ir neesu aš vienišė kažkokia, man patinka būt tarp žmonių, lengvai susibendrauju, nebijau prieit ir užkalbint… bet dažnai būtent tas kas mane domina, kitiems nelabai, arba negali kartu, o ir šiaip turiu tikrai gerų draugų, kurie arba kitose šalyse arba kituose miestuose, tai negi dabar gyvenime nebeiti į kažkokį renginį, nes tavo gera draugė Vilniuj, o tu Kaune. Gal kažkiek kaltas ir gyvenimo būdas, nesutampantys grafikai ir pan, skirtingi interesai… o ir šiaip man visai visiškai vienodai kas ką apie mane galvoja

Geriausia rasti pusiausvyrą ir mokėti prisitaikyti prie aplinkybių. Reikia jaustis patogiai su savo draugais/šeima, mylimuoju ir t. t., bet dar svarbiau jaustis patogiai su pačiu savimi, nebijoti klausytis SAVO minčių. Vienodai gerai yra ir padiskutuoti su kompanionu bei tvirtinti savo socialinius ryšius, bet vienodai gerai yra ir vienatvėje įsiklausyte į save ir savo pamąstymus.

į teatrą, kiną gal kaip nors ir nueičiau viena, bet būtų nejauku ir liūdna. tačiau tikrai viena neičiau į klubą, barą ar net kavinę niekados nesu buvus kavinėje,picerijoje, restorane viena

nu i kavine tai nematau nieko keisto nueit pavalgyt.. As tai taip daznai nueinu… nejau ir namuose vienos nevalgot?

Isiterpsiu,gal atsiras kompanijonė/as norintis Kaune,kartu i teatrą ar spektaklius nueiti jei taip parašykite į pm

Tiek anksčiau,kai buvau jaunesnė,tiek ir dabar nevengiu būvimo vienai.Papietaut nueinu,apsiperku-apsižvalgau po parduotuves,taip pat ir į kiną ar teatrą drąsiai eičiau viena.Manau tai tokios vietos,kur ne plepėti susirenki,o išvysti-įsigilinti į kažką naujo.Ir tikrai nesuku galvos,kad tik kažkas iš aplinkinių nepagalvotų jog aš neturiu draugų…

aš kartais einu į kiną viena.Esu studentė, tad man kinas tam tikromis dienomis yra ypač pigus) o laikas būna labai nepatogus dirbantiems tad..nieko čia blogo nematau.Nei teatre, nei filme juk vykstant veiksmui nepuoli diskutuot apie tai ką matai)) mane asmeniškai tai žiauriai erzina, nueini į kiną, o kažkur netoli atsisėda pleputės, kurios visą filmą neužsičiaupia, čepsi ir sms’ina

Aš neinu niekad viena. Kartą “sugrybavom”, kai eidamos į koncertą nusipirkom bilietus su drauge skirtinguose sektoriuose. Tai kažkaip keistai jaučiausi viena..

Ir kartą buvo, kad užpuolė depresija, draugės buvo užsiėmę, tai nuėjau į barą vieną, atsisėdau prie baro ir gėriau alų..

Atrodo, kad kažkoks žygdarbis yra daryti dalykus vienam.

Aš tai viena kartais dar geriau jaučiuosi Tik kad gal keistai atrodau viena, tai kai nustosiu galvot, ką apie mane pasakys žmonės – vaikščiosiu į visus renginius kiek įmanoma

Jei visuomet būčiau derinusis prie (ne)galinčių/(ne)norinčių, būčiau nepamačiusi begalės gerų renginių. Man nėra jokia problema vienai eiti į spektaklius, filmus, parodas, “skanias” vietas ar net spontaniškai pakeliauti savaitgalį. Taip, su kompanija smagiau. Bet, būdama viena, esu atvira pažintims. Iš kitos pusės – nereikia pergyventi, kad mano pasiūlytas renginys kažkam nepatiko.

Daugybę kartų ėjau viena į Operą, visokius koncertus. Erzina, kai komentuoja… Kartais ir dabar verčiau viena eičiau – gali pasimėgauti renginiu. Nulis emocijų dėl to, ką žmonės pagalvos

Kiek visgi daug cia tokiu kaip as Net smagu skaityti, nes dazniausiai visi porom ar grupelem, tai tikrai kartais jautiesi kaip ateivis

Einu. Dazniausiai randu kompanija, bet jei nepavyksta, einu viena

Ir labai prajuokino pasakymas, jog nenori viena eiti, kadangi jausmas, jog kiti galvoja, kad ji vargsele be draugu nesusireiksminkit! Zmonem tikrai nelabai rupi ar jus turite draugu ar ne ! ir siaip, man visai nerupi, ka nepazistami apie mane galvoja, jei is vis galvoja kazka, nes as retai galvoju apie kitus zmones reniginyje. Na nebent kieno nors apranga ar elgesys atkreipia demesi