Susilaukiu iš šeimos komentarų, kad esu be galo bjauri. Jie akcentuoja tokias mano savybes kaip nepakantumą, nervingumą, pyktį, pasipūtimą. Išties, pripažįstu, kartais pačiai nuo savęs darosi šlykštu, nes esu linkusi smerkti, keikti žmones dėl įvairiausių smulkmenų. Negaliu sugyventi su broliu, nes mane nervina kiekviena jo smullkmena. Pačiai pasitaiko isteriški proveržiai, negaliu sustpoti verkti. Imu vis dažniau elgtis taip, kad pati savęs nesuprantu. Pavyzdžiui, neseniai išdaviau savo vaikiną, ieškodama sau nuotykių. Dabar jaučiuosi dar bjauriau, nes šlykštu nuo savęs. Kliūna ir vaikinui, nes bve reikalo piktažodžiauju ir rėkiu ant jo. Labai nervina jo nežinojimas, puolu jį vaidinti debilu dėl smulkmenų. Kartais puolu į agresiją ir daužau įvairius daiktus arba trenkiu broliui. Valgau be galo daug saldumynų, nes labai stinga dopamino. Galiu laisvai sukrimsti 10-15 šokolado plytelių per dieą (tiesą skaant, taip ir darau). Negaliu pasižiūrėti į save veidrodyje, kartais net verkiu dėl savo išvaizdos, nors ir aplinkiniai kartais mesteli man komplimentų, neturiu jokio viršsvorio ar bjauraus veido. Negaliu išlįsti iš drabužių tinklalapio, nes šmutkės vienintelis dalykjas, kuris mane ramina, tačiau ir dabar pastebiu, kad tai vis mažiau padeda. Negaliu suvokti, kad man yra. Darbo aplinkoje esu visai kitas žmogus, niekas iš mano bendradarbių nenumano, kad esu tokia isterikė. MAnau, kad turiu kur nors kreiptis, o gal net ir pasigydyti kokioje nors įstaigoje nuo savo isterinių proveržių. O galbūt gerti raminamuosius, turėti daugiau veiklos lauke… Su šeimos nariais apie tai kalbėti beviltiška, kaip ir su vaikinu… Bandžiau ne kartą, likau visiškai nesuprasta… Maladauju, padėkite, patarkite, nes taip gyventi nebegaliu, jaučiuosi nelaiminga ir neverta šio gyvenimo…