Gailiuosi..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki, noriu pasipasakoti, stengiuosi nuraminti save, bet niekaip neišeina, vis norisi verkti ir verkti..
Pradėsiu nuo to kad man 16, palikau savo namus, šeimą ir išvykau mokintis į kitą miestą, už ~100km nuo namų. Gyvenu bendrabutyje, kuris net nepanašus į bendrabutį, visi patogumai vietoj.. bet.. bet aš pasiilgstu savo namų, mamos, artimų žmonių, miesto, tėvuko, kuris gyvena vienas ir aš jį labai dažnai aplankydavau, o dabar aplankyti tegaliu savaitgaliais, man taip skaudu, del jo pasisakymų kaip jis manęs kas dien laukia, laukia savaitgalio kada vėl pas jį užsuksiu. Nesinori sėdėti su draugėmis lyg užsidėjus kaukę, kokia aš laiminga nors tokia nesu. Aš nebuvau namuose vos 4 dienas, o taip visko ir visų pasiilgau. Nemoku savęs guosti, sąžinė graužia del tokio mano sprendimo vykti mokintis į kitą miestą, Bet dabar negaliu nieko pakeisti. Atrodo užgraušiu save..
Prašau jūsų, kaip nors, nors truputį paguoskit. Nebegaliu daugiau..
Niekada nėra lengva išeiti iš savo komforto zonos, bet tikriausiai pasirinkai tokį kelią, nes tikiesi, kad tai bus gera investicija tavo ateičiai, ar ne? Visada pradžioj sunkiausia. Pakentėsi, o paskui būsi laiminga, kad ryžaisi
Visų pirmą, pasakyk priežastis kodėl susiruošei mokytis kitame mieste?
Priežastis tokia, kad savo mieste teturiu gimnaziją, į kurią eiti nenorėjau, išvykau į kitą miestą nes čia pabaigsiu mokslus ir įgausiu specialybę. Bet nu taip gailiuosi kad šakės.. Skauda širdį net iš pykčio, kaip pykstu ant savęs
Manau dabar tau tas sunkusis laikotarpis, kurį iškentus prasidaro daug durų, ateina džiaugsmas. Stenkis, kad kuo greičiau jis baigtųsi: skaityk geras knygas, pažiūrėk serialą, išeik su draugėmis ir būtinai jų neatstumk, pasižvalgyt po miestą. VISI vėliau ar anksčiau išvažiuoja iš tėvų namų, juk bendravimas su jais nenutrūko tiesa? Tiesiog išlipai š komforto zonos ir pasidarė baugu Sakau, kad viskas susitvarkys, juk jie visada bus šalia, čia ne 2000km
Truputį nuraminot, bet na taip keista matyti, visi laimingi išlipę kaip jūs sakot iš tos komforto zonos, o aš tiesiog pastoviai ašaroju del to. Taip norisi rasti kampelį kur galima būtų pabūti vienai, tame mieste, bet ten bendrabutis ir tokios vietos praktiškai rasti neįmanoma
Nera ko gailetis, galvok kad ta darai del ateities. O matytis su tevais kiekviena savaitgali yra pakankamai daznai snekekit per skype su tevais ar viber, matysit vienas kita, o veliau iprasit.
Vieni vaikai sunkiau kiti lengviau palieka lizdus. Taip kaip jauciates dabar vistiek butumet jautusis ateotyje juk negyventumet su tevais iki 30 metu. Sita busena neisvengiama tai geriau ja pergyveny ir iprast anksciau )
Ahhh ačiū labai ,kad pasisakote.
Žinokite tokios jūsų nuomonės labai padeda, motyvuoja.
Juk čia ne koks kalėjimas, būk kiekvieną savaitę su mintimi kad savaitgalį grįši namo, tie 100km ne problema
Man buvo lyyyygiai tas pats. 16 metų išvykau į konservatoriją… buvo be galo sunku ne tik morališkai, bet ir fiziškai, nes mokytis reikėjo itin daug, pradžioj barake lb nesutarėm su kambariokėm, tad ypač trūko jaukaus buvimo, supratimo, tėvų ir pan, buvo visokių minčių viską mesti ir grįžti, bet atsilaikiau! Pamenu, pirma savaitė iki grįžimo namo ėjo kaip koki metai Bet įpratau, su namiškiais bene kasdien pasišnekėdavom telefonu, įsivažiavau kažkaip, vėliau su kambariokėmis jau sutarėme puikiai, o savaitgaliais grįždavau namo Db jau prabėgo nemažai metų, vėl gyvenu arti namų, tai velniškai ilgiuosi studijų laikų Tikrai priprasi ir kažkada kitus savo pavyzdžiu įkvepinėsi išėjusius iš tėvų ir lb besiilginčius
Žiūriu visi baigę studijas norėtų grįžti atgal į tuos laikus. Ot ,o aš kaip kokia kvaiša.
Tu labai stipri, kad priėmei tokį sprendimą. Sveikinu už drąsą. Toliau siek savo. O ilgesys — sunku, bet jis tik rodo, kokia esi laiminga, kad turi ko pasiilgti sėkmės ir stiprybės.
Savaitgalis, sėdžiu namie ir atrodo nieko daugiau nebenoriu, o rytoj teks išvažiuoti ir vėl skaičiuoti dienas, valandas, minutes, kada ateis penktadienis ir galėsiu grįžti namo
kaip gerai žinau tą jausmą, man buvo taaaaip liūdna pirmom savaitėm kai išvykau studijuoti, laistydavau pagalvę ašarom kaip vaikas. jaučiausi labai nejaukiai ir jaučiausi labai vieniša. bet kasdien paplepėdavau su mama, savaitgaliais grįždavau namo, pamažu įpratau. tai praeis. neliūdėk viena, leisk laiką su draugėm ar susirask kokį užsiėmimą, greičiau prabėgs laikas.
na aš tai viena gyvenu nuo 18 metų,buvo,kad šeima už 3000km dabar nuo namų gyvenu už 300km bet negaliu sugrįžt namo,nes darbo grafikas žiaurus+studijuoju ir kažkaip su laiku vis mažiau galvoju apie tai, BET aš gyvenu viena bute,ramiai, o ne barake, tai pagalvoju dabar pati jeigu būčiu gyvenusi barake irgi manau,kad norėčiau namo namo namo,nes nu ten jokios privačios erdvės jūs neturite,negalit pabūt su savim, tai vien dėl to gali būti sunkiau.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
