Gailiuosi..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki, noriu pasipasakoti, stengiuosi nuraminti save, bet niekaip neišeina, vis norisi verkti ir verkti..
Pradėsiu nuo to kad man 16, palikau savo namus, šeimą ir išvykau mokintis į kitą miestą, už ~100km nuo namų. Gyvenu bendrabutyje, kuris net nepanašus į bendrabutį, visi patogumai vietoj.. bet.. bet aš pasiilgstu savo namų, mamos, artimų žmonių, miesto, tėvuko, kuris gyvena vienas ir aš jį labai dažnai aplankydavau, o dabar aplankyti tegaliu savaitgaliais, man taip skaudu, del jo pasisakymų kaip jis manęs kas dien laukia, laukia savaitgalio kada vėl pas jį užsuksiu. Nesinori sėdėti su draugėmis lyg užsidėjus kaukę, kokia aš laiminga nors tokia nesu. Aš nebuvau namuose vos 4 dienas, o taip visko ir visų pasiilgau. Nemoku savęs guosti, sąžinė graužia del tokio mano sprendimo vykti mokintis į kitą miestą, Bet dabar negaliu nieko pakeisti. Atrodo užgraušiu save..
Prašau jūsų, kaip nors, nors truputį paguoskit. Nebegaliu daugiau..
Kaip smagu kad neapeinate temos, gal dar kas nors pasisakys? Jaučiu kiekvieną kartą kaip pasidarys liūdna atsidarysiu šią temą. @alahbar , vat būtent kad ten jokios privačios erdvės, Realiai smagu ten, visi draugiški, bet aš net išsiverkti neturiu kur. O laikyti viską savyje taip pat nieko gero.
Kokiame mieste mokais ?
Ilgesys visiskai normalus reiskinys, nes jie tau buvo artimi zmones. Ir taip bus, kol neleisi kitiem zmonems uzimt sios vietos. Tai nereiskia, kad savo seima turi nustumt i sali, bet leisk ir naujiems dalykams atsirasti ir tureti savo vieta tavo gyvenime. Manau, kad kiekviena anksciau ar veliau liudejome, nes tai pereinamasis laikotarpis. Vieni istveria kiti ne, bet atsimink – pas tevus visada galesi grizti, o kai kurios praleistos progos gyvenime jau nebesugris atgal. Tad laikykis
Forumo tema atkelta iš “N-18”
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
