ilga rašliava, noriu atiduot savo šunį
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Pradėsiu nuo to, kad man labai sunku tai rašyt, bet sėdžiu su šviežia galva ir turbūt ryžausi pagaliau šiam žingsniui. Paminėsiu kuo daugiau detalių, kad kuo labiau suprastumėt situaciją.
Prieš pusė metų nusipirkau šunį. Jauną, energingą, linksmą. Pirmom dienom patiko, buvo smagu. Noriu pabrėžt, kad šunį pardavinėję žmonės norom nenorom užsiminė, kad parduoda dėl to, jog nesusitvarko. Per pusė metų auginimo buvo turbūt daugiau ašarų, pykčių, negu kažkokių linksmų akimirkų. Mūsų šeima (aš ir vaikinas) bet mūsų giminės, labai pamilo tą šuniuką, viskas puiku, lepindavo, pirkdavo skaniausius kaulus ir t.t. Imdavom visur kartu, į visas iškylas, bet nemeluosiu, nei iš vienos negrįždavau geros nuotaikos. Nes šunį pastoviai turėdavau laikyt ant pavadėlio, jei paleidi – bėgs tokiu greičiu, kad apie pagavimą net kalbos nėra. Kai pavargdavo rankos – pririšdavom ant ilgo pavadžio, kad galėtų būt šalia mūsų kai mes prie kokio ežero stovyklaujam. O bet tačiau, jis pradėdavo cypt, lot ir inkšt. Vėl perimdavau pavadį į rankas ir kankindavausi, net pavalgyt žmoniškai negalėdama. Aš jau nekalbu ir nenoriu prisimint apie tuos momentus, kai išsprūsta iš rankos pavadėlis ir tu per sekundę nebematai šuns. Tada su ašarom ieškai, važinėji nervuojiesi kelias valandas, o tam dalampački. Namie graužia absoliučiai viską, nesvarbu ar tai stalo koja, ar šaldytuvas. Jis sugrauš. Noriu paminėt, kad dabar namie yra daromas kapitalinis remontas, keičiami visi sumyžti baldai ir suniokotas kitas turtas. Lauke per pusė metų pavyko pasiekt šiokį tokį rezultatą, bet jis manes visiškai netenkina. Dresuotojam sukištos triženklės sumos, kurių aš daugiau sau nebegaliu leist, nes tiesiog gyvensiu minuse. Kiekvieną dieną jaučiu pasišlykštėjimą šuniui, atrodo jo IQ toks žemas kad neįmanoma kažko išmokyt. Visur makaluojasi, sukiojasi, lenda, uosto, šokinėja ant stalo.
Nuoširdus klausimas – ar būsiu labai blogas žmogus surasdamas jam kitus namus ? Ar kokia karma neatsilygins man? Ar tikrai toks neatsakingas tai buvo mano poelgis pasiimt, o vėliau permest kitam šitą naštą? Bet tiesiog nebegaliu, pusė metų gyvenu ne dėl saves – o dėl šuns, kuriam aš ne tik kad dzin, bet ir visiškai neįdomi. Neturim jokio ryšio.
Labai prašau patarkit.
O kodėl jūs manot, kad atsiras žmogus, kuris norės jį imti?
Kiek laiko per diena suo turi fizines veiklos ir kiek intelektualines? Kaip ji atrodo?
Vargšas šuo.. Jie tikrai jaučia tokius dalykus. Ir kaip ir vaikai nėra kalti dėl tėvų nepriežiūros. Su šunimi reikia dirbti, mokyti mąstyti ir elgtis tinkamai, o jeigu to nėra ir jeigu šuo jaučia nemeilę, pyktį, tai nieko nuostabaus, kad taip elgiasi. Dėl negebėjimo susibendrauti jis Jums ne draugas, o priešas. Nuo šeimininko požiūrio viskas priklauso, ar į šunį žiūrima kaip į bejausmį, paklusnų žaislą, kuris visuomet elgsis kaip Jums patogu, ar kaip į gyvą organizmą, šeimos narį, draugą, kaip ir žmogų.
Tai gal pries isigijant šuni reiktų apie veisle pasidomėt? Nes man pvz bigliai patys gražiausi šunys, bet paskaičius apie veisle iškart pasidarė aišku kad tai tikrai ne mano gyvenimo būdui tinkantis šuo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
