Nu kam jus save apgaudinejat? Kodel jauciates kaltos, kad jauciat nuoskauda,pykti? Ko cia ieskot, kad visos pasakytu, susiimk, kentek, dziaukis,kad laiminga dabar, kad jis tau geras dabar? Pff…. Zinau, puikiai zinau, kad ta nuoskauda lieka, ir SAVES NEAPGAUSI, tik nervais susirgsi, nes galvosi, grausi, bet nieko del to nedarysi. Pamirsimai ir atleidimai yra tik iliuzija. Siuo atveju jauciat pykti, nusivylima – ir gerai, ir leiskit jam tai zinoti, leiskit jaustis kaltu, kapstykites, issikapstykit, issirekit ir issidraskykit viska, ka jauciat blogiausio, isverskit visa ta bruda is saves jiems matant, tegu prisiima atsakomybe uz jusu jausmus, nes jis – ju priezastis!

O tai ne, Lietuvos motereles, sedes ir kentes, bo ai, gal dar supyks, paliks, o kas mane beims…. Nugi zmones esat, kam save apgaudinejat?

Kad sita tema sukuret, JAU yra zenklas, kad skausmas nepraeina ir nepraeis, ir kad pasamoningai ieskot veiksmu.

Labai sunku pamirsti tokius dalykus. Puikiai tave suprantu, pati su tuo gyvenu

Mano santykių pradžia ir panaši, bet kam praeitim kankint save ? Aš dabar jaučiuosi labai mylima ir vertinama. Esu beproto laiminga, kad per kažkokius išgyvenimus susikūriau santykius kokius turiu dabar ir tikrai neleisiu, kad komplikuota praeitis griautų mano ir draugo sukurtus santykius. Linkiu ir jums taip elgtis

P.S patariu kalbėtis su vaikiniu. Daug kalbėtis, nes tai padeda.

Ziurejimas atgal tai nesugebejimas eiti pirmyn. Jeigu uzplaukia noras visko klausineti – tai jus ne tik moraline mazochiste bet dar ir sadiste