Slepiuosi po anonimu dėl viso pikto, nes gal netyčia bus pažįstamų čia, ar net žmonės, apie kuriuos kalbėsiu.

Noriu paklausti, ką daryti tokiu atveju, kai kažkokiam susiėjime svetimas vaikas isterikuoja. Priešistorė – susibūrime ne tokie geri draugai, veikiau pažįstami, atvažiavo su dviem vaikais. Abu išlepę ir nemandagūs, knaisiojosi po svetimas spintas, iš rankų plešia telefonus, maistą mėto ant žemės ir truputi kas, tuoj klykia, kad net ausys raitosi. Iš tos isterijos, jei gerai supratau, vienas vaikas net apsišlapino porą sykių. Tėvai be pasakymo “dar klyksi važiuosim namo” ir vaiko nutempimo į kitą kambarį porai minučių nieko nedarė…per kelias valandas isterijos kilo kelioliką sykių, net migrena man prasidėjo, tad nežinodama, ką daryti, nutariau tiesiog grįžti namo (o tai nebuvo labai mandagu pagal tuometinę situaciją, nes progą šventėm susibūrime). Čia tik viena istorija, tačiau panašiai viskas kartojasi kiekviename susitikime, o jų būna dažnai, nes visi draugai bendri, ir tiesiog susitinkam bent porą sykių į mėnesį, vasarą išvis dažnai, ir tie vaikai konkretūs visiems jau įgrisę, tiesiog nelabai nori pyktis žmonės.

Kaip manot, ar galima duoti pastabą tokiems tėvams – kai nesu jų draugė, jie yra mano vyro draugai, tačiau aš su jais nelabai bendrauju, ir artimesni žmonės jiems nieko nesakė. Pati vaikų neturiu, tad įtariu, jog davus pastabą pasipils aiškinimai, kad neturiu vaikų ir kad neaiškinčiau, bet pažįstu žmonių, kurie vaikus normaliai išsiauklėja ir tokių dalykų nebūna.

nežinau nei ką daryti, nes tie žmonės yra mano vienų draugų giminės, ir susiklosčius aplinkybėms manau, kad teks dažnai jus matyti. Bet aš neturiu jokio noro eiti ten, kur vaikai žviegia be sustojimo kelias valandas. Kiti taip pat nenori – bet draugų nepaliksi dėl to, kad jų giminės tokie.

O gal čia normalu