Istorija paprasta kaip kaimo merga
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Žooodžiu…
Patarkit panos, merginos, moterys ir visos kurios turi ką pasakyti(Istorija ilga NETRUMPINAU, kas tyngit neskaitykit)
Su dabartiniu vyru esame pažįstami kone 10 metų, draugaujam 7m. vedę 3m… Per tą laiką buvo visko daug.. Daug nerimtų simpatijų, daug laimės ir ašarų. Mum kartu gera, mylim vienas kita viskas kaip ir lafą… BET.. ( visada turi būti BET!)
Studijavau 5m. dar kai buvo vakarinės studijos na ir jau antrais metais su vienu grupioku susimirksėdavom. Aš turėjau draugą(dabartini vyrą) jis karts nuo karto pakeisdavo panas. Sutarėm kaip draugai puikiai, po paskaitų važiuodavom kavos į kokią degalinę, pavasarį į gamtą mašinoj kaljano patraukdavom. Beveik visada budavo dar keli grupiokai, dažniausiai pacanai (aš su panom niekada nerandu bendros kalbos). Jie man papasakodabo apie savo problemas, kaip nesupranta panu aš KARTAIS papasakodavau savo bėdas, žodžiu pasitikėjom vieni kitais, pašveždavau juos iš balių, kartais visą naktį išsivažinėdavom, nemačiau nieko blogo, aišku savo draugui nieko nesakiau, nes pavydus labai ( sakau tai pas sese, tai pas drauge, čia neesmė). Kokiam 4 kurse pastebėjau, kad su tuo grupioku pavadinkim ji JONU pradėjom daugiau leisti laiko, per paskaitas sėdim kartu, per pertraukas geriam kava kartu.. Iš šono žmonės pradėjo man sakyti: žiurėk neįsimylėk, o aš tikrai tokiu minčių net neturėjau.. O jis, JONAS ėmė ir mane įsimylėjo..(fak) Jis gražus, tikrai gražus, panos seile varvindavo ir pykdavo ant manęs, kad bendraujam mes. Prasidėjo JONO naktiniai girto skambučiai, aš atmetu nenoriu pyktis su draugu o juolab, kad nieko JONUI nejaučiu. Baigem penkta kursą, apsigynem, viskas liuks. Grupes BALIUS!!! Be antru pusių.. Daug alkoholio, Jonui atvirumo minutėlė, pasikviete mane atokiau ir viską išržė: Tu man visada patikai, o dabar aš tave myliu, aš tikrai tave myliu. Užmiegu ir pabundu su ta mintim, kad noriu jog būtum su manimi. FAK FAK FAK, nu kodėl moteris ir vyras negali būti tik draugais
svarbiausia gyvenime būti laimingai… jeigu savo vyro tikrai nemylite ir esa tuo tikra tai aišku palikite, manau ankščiau ar vėliau vistiek taip nutiks, nes meilė tai būtinas dalykas norint būti laimingai nei tik šeimoje bet ir aplamai) geriau dabar, kol vaikučių dar nėra ir panašiai bet va jeigu nežinote savo tikrųjų jausmų, ta prasme ar dar mylite vyrą ar ne tada viskas kebliau… galite taip ir gyvenimą susigadinti ir ne tik savo :/ klausykite savo širdies
As vistiek jam dar si ta jauciu… Prisirisima, dekinguma, mes kaip broliai, as ji suprantu, ir myliu bet ne kaip sutuoktini..Mum abiem gerai, laikom ta statusa kad esam vede, bet viduj to nera, kad kitu moteru neturi ar kitu vyru taip pat, bet nebera to jausmo, po 3 metu nebera to jausmo, tai kas bus po 30…
Nusiimk rozinius akinius, idealizuoji jona, neesi gyvenus su juo, po 10 metu draugystes/santuokos vel myzciosi sau ant kulnu sutikus kita jona ?
Yra toks dalykas kaip rutina, o kaip dabar gyveni ir kodel cia jau jusu su vyru problemos kuriu panasu nei vienas nei kitas nesprendziat. A nors bendrai vienas bando spresti su kazkokiu jonu.
Bėda ta, kad kai tekėjau aš tikrai mylėjau savo vyra, pirma kart jaučiau ta jausmą, iki jo buvo tik sipmatijos, o po triju metų meilės nebėra. Jonui jaučiu dar stipresni jausmą, savanaudišką jausmą. Ir labai bijau, kad nesibaigtų taip pat, kad pagyvenus kelis metus viskas dingtu, visi jausmai, visos svajones
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
