Man įdomi kitų moterų nuomonė, šiuo metu esu pasimetusi…

Jau pusę metų esu kartu su nuostabiu vyru. Kartu praleidžiame daug laiko, jis rūpestingas, jaučiu, kad mane pamilsta vis labiau, aš jį manau taip pat… Jis išsilavinęs, protingas, sveikai gyvena, keliauja, turi mylimą darbą, daug hobių, yra darbštus ir tikslingas – puikus vyras, kuo mane ir sužavėjo – jis savimi pasitiki ir myli savo gyvenimą. Bet…

nuo pat pradžios santykių jis man juokais užsiminė, kad “nebijok, aš tavęs nevesiu”. Laikui bėgant supratau, kad šis vyras… kitoks?

Jis mėgsta bendrauti, turi didelį pažįstamų ratą, bet šeimos jo planuose nėra. Ir jis nėra palaidūnas, priešingai – ramaus būdo, rūpestingas vyras, kuris teturėjo dvi trumpas draugystes, kurios, kaip jis pasakė, “sutiko savo galiojimo terminą”. Nemanau, kad jis meluoja, galbūt sakysite jis ieško nuotykių ir t.t., bet bent jau mano moteriška nuojauta sako, kad tai tiesiog kitokio būdo vyras. O gal aš naivi? Ar tai visuomenės stereotipas, kad 33 metų vyras, kuris nenori kurti šeimos yra kažkuo įtartinas?

Kuo toliau, tuo man labiau gera būti su juo. Jis skatina mano, kaip asmenybės, vystymąsi, jis man yra autoritetas. Abu esame labai savarankiški.

Man neramu. Eina laikas, aš nenoriu per daug prisirišti prie žmogaus, nenoriu susikurti savo galvoje mūsų vedybų, bendro gyvenimo ir įtikėti, kad jis mane begalo įsimylės ir nuspręs kurti bendrą šeimą.

Galvoje turiu daugybę klausimų ir svarstymų. Kodėl jis toks šaunus, bet tuo pačiu meilė jam lyg ir svetima? Kartais pagalvoju, kad tai psichologinės problemos, lyg jis, atrodo, kažko prisibijotų, ir stengiasi save atriboti nuo bet kokių prisirišimų.

Ką daryti? Mėgautis tuo ką turiu? Bandyti kalbėtis? Manau, mes dar per trumpai kartu, kad galėčiau jam kažką ta tema sakyti…

Gal kas esate sutikę panašių tipažų?