Taigi, esu šiuo metu tokioj maišaty. Pykstu ir tuo pačiu noriu išsiaiškinti kaip yra ir turi būt iš tiesų, galbūt visai be pagrindo ir nepelnytai pykstu.

Situacija tokia, kad gyvenu ne LT. Dėl vaiko, kurį reikia nuves ir parvest iš mokyklos, negaliu visiškai suderinti darbo grafiko, nebent dirbčiau naktimis. Vyras mano dirba, nuo ryto iki vakaro, kasdien tai anksčiau tai vėliau grįžta, tad to apibrėžto laiko nėra. O bėda tame, kad man visiškai neduoda pinigų, nors sąskaita banko yra bendra, tačiau negaliu pasiimti, pirkdama kiekvieną higienos ar kitas kokias priemones sulaukiu klausimų, kam nusiėmiau pinigų ir kam išleidau. Jaučiuosi tikrai šūdinai, jau taip jaučiuosi, lyg nė skatiko nebūčiau verta ir lyg skolinga jam būčiau. Tokia situacija tęsiasi jau metus. Lietuvoje turėjau valstybinį darbą, niekad nebuvau bedarbe, Čia gi per tuos metus taip pat ieškojausi darbo, į šešetą iškart būtų priėmę, tačiau niekaip nesigavo grafiko suderint, nes turiu per dieną tik tris valandas laisvas. Į vieną vis gi įsidarbinau, ir ant savo galvos turėjau prisiimti atsakomybę, kaip spėt vaiką pasiimt, nuvest, nepavėluot į darbą, o po to ir į mokyklą, būdavo uštrukdavau, tekdavo skambint į mokyklą pranešt, kad kitas žmogus ateis pasiimt, tada žmonių prašinėt. Vienu žodžiu, vyras pasakė, kad tai mano problemos, o jis negali neit į darbą. Taip pat turėjau jau iš savo uždirbtų pinigų sumokėt tiem žmonėm, kurie pažiūrėdavo. Nerviškai labai buvo sunku kaskart susiorganizuot sau laisvo laiko kad nueit į darbą. O finale susimokėjusi už nuvykimus iš/į darbą bei auklems likdavo į savaitę mažiau nei vienos dienos minimumas. Reiškias visas keturias dienas dirbu nemokamai. Taigi pasiskaičiavus ir dar išsikrausčius tiems žmonėms į kitą vietą, kurie galėdavo mano vaiką paimt, kai būdavo bėda, likau tokioj padėtį, kad tiesiog turėjau atsisakyt to darbo. Nebežinau kaip elgtis. Man kantrybė jau trūko, aš vyrui pasakiau, kad tris dienas per savaitę lai jis prižiūri tuomet vaiką, jei jau jis įsivaizduoja, kad aš bergždžiai sėdžiu ir dar kažko man mat reikia. Nežinau, situacija absurdiška tiesiog. Aš jaučiuosi, lyg gaminčiau, skalbčiau, tvarkyčiau ir vaiką prižiūrėčiau, nuvesčiau/parvesčiau už stogą virš galvos ir maistą. O kur visi kiti moters poreikiai. Gal aš blogai mąstau, pasakykit man. Žinoma, jis moka už būstą, maistą, vaiko rūbus. Kas mėnesį sau skiria apie 1200 Lt, kada daugiau, kada vos mažiau. Mane smaugia ši situacija ir žemina kaip moterį, išsakykit savo nuomones iš šalies, dėkoju.