Juodosios depresijos dienos
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Merginos,kreipiuosi čia,nes sunku be ašarų išbūti. Mano vaikinas serga depresija. Neseniai apie tai sužinojau,kai jam buvo juodosios dienos. Tą kartą buvo šaltas,nenorėjo prisileisti,bet galiausiai prasimušiau iki jo,pakalbėjome,atrodo viskas geriau buvo. Dabar praėjus kelioms savaitėms jam vėl blogai,o aš nežinau ką daryti. Šneka piktai,atsainiai,sako,kad sunku būti mūsų santykiuose (mes per atstumą,bet abu lietuvoje),kad jam sunku. Žinau,kad praėjus šioms dienoms viskas bus gerai,bet dabar skauda pačiai,stengiuosi to neparodyti. Atrašo atsainiai ir tik nenorom pripažįsta,kad jam vėl pablogėjimas. Kaip neimti į galvą jo žodžių,kaip neleisti jam stumti visų nuo savęs ir kaip jam padėti?
P.S. Elgiasi jis taip šaltai ir su šeima,nieko neprisileidžia praktiškai kai jam blogai.
Niekuo tu cia nepadesi, nebent nezysk, nes tik erzini ji
Nezyziu aš jam, tiesiog paklausiu,kaip jaučiasi,ar galiu kuo padėti,ar nenori išsikalbėti. Tik būtų lengviau žinoti ko tokiose situacijose žmonės nenori girdėti,o kas suteikia palaikymo.
Nieko jau nepadesi, palik ramybej, kai blogai, matomai jam geriau vienam tuo metu buna.
kiek laiko esate kartu? ar gerai pažįstate jį?
liga visam gyvenimui…
Kartu kiek daugiau nei pusę metų,pažįstu metus.
Bandau palikti ramybėje,nerašau nieko,bet tada jis pats parašo ir atrodo tarsi norėtų pagalbos. Todėl ir esu pasimetusi.
Liga nėra visiškai visam gyvenimui. Gali ir pasveikti. Tik atėjus kokiam stresui, ji gali vėl kartotis. Bet, jei pasigydytų normaliai, vaikščiotų pas gydytojus, į terapijas, tai pačiam būtų geriau. Bet, jei nuo visų atsiriboja, tai negerai. TU gali pati pavaikščiot pas psichologą, paklausinėt, kaip kokiu momentu padėt savo artimam žmogui, kai jam užeina juodas laikotarpis. Suprantu, kad tau sunku, kai matai, kad jam sunku ir nieko negali padėt, bet net abu galit eiti pas gydytojus ar į terapijas, taip labai jam padėsi.
Bandysiu užsiminti ir paklausti,ką mano apie gydytojus. Pati tikrai būčiau už ir manau profesionalai padėtų jam. Dabar atrodo rašo normaliau man,susitvardęs,bet manau viduje dar jaučiasi blogai. Ir tikrai reikia jam pagalbos.
Tokioj būsenoj svarbu žmogui žinoti ir jausti, kad jis ne vienas. Būk šalia, nieko nereikalauk, neklausinėk ir nepriimk jo šaltumo asmeniškai.
Tai, nesupratau, jis nevaikšto pas gydytojus? O kas jam tą depresiją nustatė?
Anonimas nustate vienoj is savo anoniminiu temu )))
Buvo nuėjęs du kartus pas psichologą,daugiau nėjo,nes iš šeimos kiti nemanė,kad tai rimta. Tai buvo prieš kelerius metus. Nuo to laiko pats prisipažino,kad jaučiasi žymiai blogiau.
Nu tai įkalbėk draugą kartu nueiti pas kokį gydytoją. Sakyk jam, kad nori padėti. Jis vienas gali ” užsiknisti” tose dienose, jam būtina pagalba. Ilgai negydomas liūdesys, užsitęsusi slogi nuotaika tikrai pereina į depresiją. Gal jam iš pradžių ir nereikės antidepresantų, gal dar padėtų kokios žolelės, jei nėra niekad gėręs raminamųjų. Svarbu jo nepalikti vieno. Stenkis gražiai prieiti prie pokalbio, leisti jam viską išsikalbėti. Nors, aišku, vaikinui sunkiau rodyti savo jausmus, emocijas ir jie išvis nenori, kad merginos pamatytų juos silpnus. Bet kitos išeities nėra, jei jis tu artimas ir brangus.
Tikrai noriu tai padaryti. Gal turite patarimų,kaip gražiai pradėti pokalbį apie tai? Kad nesupyktų,neužsisklęstų.
Mergaitės,norėjau dar paklausti,kas esate susidūrusios su šia liga ar pačios,ar artimieji sirgo-ar pasitaikydavo tokių atvejų,kai žmogus savo visą tą neigiamumą iškrauna ant tavęs? Prisako dalykų,kurie skaudina ir tik vėliau susivokia ir atsiprašo?
Naktį daug skaičiau apie depresiją,tai apie tai radau informacijos,bet būtų malonu išgirsti patirtis. Tai labai asmeniška tema,tai jei kuri nenori viešai parašyti,galiu asmeniškai kreiptis.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
