Merginos,kreipiuosi čia,nes sunku be ašarų išbūti. Mano vaikinas serga depresija. Neseniai apie tai sužinojau,kai jam buvo juodosios dienos. Tą kartą buvo šaltas,nenorėjo prisileisti,bet galiausiai prasimušiau iki jo,pakalbėjome,atrodo viskas geriau buvo. Dabar praėjus kelioms savaitėms jam vėl blogai,o aš nežinau ką daryti. Šneka piktai,atsainiai,sako,kad sunku būti mūsų santykiuose (mes per atstumą,bet abu lietuvoje),kad jam sunku. Žinau,kad praėjus šioms dienoms viskas bus gerai,bet dabar skauda pačiai,stengiuosi to neparodyti. Atrašo atsainiai ir tik nenorom pripažįsta,kad jam vėl pablogėjimas. Kaip neimti į galvą jo žodžių,kaip neleisti jam stumti visų nuo savęs ir kaip jam padėti?

P.S. Elgiasi jis taip šaltai ir su šeima,nieko neprisileidžia praktiškai kai jam blogai.