Pabūsiu anonimas temoje dėl sesių šiame puslapyje ir kitų pažįstamų.

Su draugu esu jau 6 metai. Gyvename maždaug tiek pat, ir viskas kaip ir gerai, bet (!) mane pradėjo viskas erzinti, nervinti ir jau nebežinau kaip tai išspręsti. Esu savarankiškas dirbantis, besimokantis žmogus, kuris vis siekia kažko toliau, nori jau kaip ir pradėt savo gyvenimą gyventi, bet čia pat, turiu šalia pristabdantį mane jaunuolį, kuris toli gražu nėra nei savarankiškas mano akimis, nei pasiruošęs tolimesniam gyvenimui. Nesakykite man jo mesti per bortą, ar panašių dalykų, pokalbiai irgi nelabai kuo padeda, geriau pasiūlykite kokių logiškų gudrybių, kaip išauklėt, ir pastūmėti jį judėti į priekį?

Jis darbo neturi, kuria savo verslą (bet labai po truputį, šiek tiek pritingi mano akimis). Darbo neieško, nes dirbti nuo 8-17 ir kažkam, ne jo būdui. Kol kas taip išeina, kad aš išlaikau mus abu, aš pati superku maistą, pati pagaminu, pati viską padarau, iš jo jau pusė metų neišsireikalauju gėlių. Suprantu jo toks būdas ir visa kita, vyrai tokie ir bla bla bla, jis nėr piktybinis, blogietis kažkoks ir pan, jis tikrai mane myli viskas gerai, tik nėra pakankamai subrendęs ir nelabai atsakingas. Taigi finansiškai man per sudėtinga, bet ne tik čia problema, problema yra ir tame, kad jis dar man būna papriekaištauja kuo nors, pvz kad man nežaisti per kompiuterį kažkokio žaidimo ar panašiai, dar būna kitų niuansų kad kažko nedaryčiau ir panašiai. Labiausiai mane erzina jo visiškas nerimtumas, sako aš pesimistė, galvoju tik apie blogus dalykus ir pan, nes aš ištisai galvoju kaip mums išgyventi, o jis negalvoja, jis galvoja “viskas bus gerai”. Gėlių kaip jau minėjau nei su žiburiu (kol kas mano planuose pačiai nusipirkt gėlių, kad pamatytų ir nežinau pagriaužtų gal sąžinė). Bet kaip su juo kalbėt, ar ką padaryt “gudriau” kad jis pasimokytų ir pradėtų kažką daryt, mes niekada gyvenime neišjudėsime iš to mirties taško kuriame sėdime jau 6 metai, nes jis nededa jokių pastangų, nors sako kad baisiai stengiasi dėl mūsų ateities – kažkaip nesimato…