Kada tai praeis..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Žodžiu prieš pusmetį paliko vaikinas, likom ale draugais. Visą pusmetį kielvieną mielą dieną, pastoviai galvoj jis, nu man jau net bloga, kiek galima tiek galvot, širdy toks š jausmas, pati kaip š jaučiuos. Va ryte atsikėliau pati pirma mintis vėl apie jį, vėl toks gumulas gerklėj ir vėl nieko nenoriu tik gulėt. Pradėjau nert, bet tas nėrimas visai neatitraukia tų minčių, aš vis galvoju galvoju ir galvoju.. Tie galvojimai priveda iki žliumbimo dažniausiai. Į savaitę kartą susirašom pora sms, tada kažkaip tam kartui nusiraminu ir tiek, galvoju gal taip yra nes bendraujam dar kažkiek? Nu jam dzin, jis dabar kazanova pasidaręs, tai ten tokios ir sms būna, bet man vistiek kažkaip tai sekundei geriau jei su juo pabendrauju. Ka man daryt jau blemba atrodo į psichūškę atsigulčiau ant kiek iš proto varo tie galvojimai
Nutraukit bet kokį bendravimą, nes kitaip nepamiršit.
Ismeskite ji is savo galvos kitaip tikrai keliausite i psichuske…
Tas galvojimas tikrai “nesveikas”,zinau apie ka kalba,ir pati siuo metu panasioj situacijoj.
Manau reiktu susirasti zmogu kuris bent kuriam laikui uziimtu Jusu mintys savimi,vietoj to vaikino. Galbut su laiku pavyks ir visiskai nebegalvot apie ji,kai atsiras galvoje kitas asmuo apie kuri suksis mintys
Gal pabandykite uzsiimt kokiu sportu, joga ar meditacija )) kad mintis prablaskytu.
Dar labai padeda issikalbejimas… Raskite zmogu, kuriam galetumete issikalbeti, paverkti ar pasiguosti nes kitu atveju jus viska laikysite savyje, o tai nera i gera..
Puikiai jus suprantu, as apsikroviau veiklomis, kad grizus namo tik griut i lova galeciau.
Tik skirtingai nuo jusu mes visiskai nebendraujam ir issiskyrem nelabai graziai, jis isejo pas kita.
As siulyciau visiskai nutraukti rysiua su tuo kazanova.Jam labai smagu, paliko jus, o jus ir toliau bendraujat,jis jauciasi dabar toks mylimas jusu vietoj visiskai ignoruociau,tegu masto kodel.
Bandau sportuot, dar reikės kažkuo užsiimt, nes nu blemba žinokit atrodo viskas jau pergalvota o ir toliau sukasi praeities, arba ateities scenarijai.. Va dabar pvz vis galvoju kad omg kaip aš jausiuos kai jis kitą susiras, po to kodėl mes išsiskyrėm, tada kažkokia kvaila viltis šmėžteli, po to verkiu kad jam ir be manęs labai gerai, o aš čia galvoju kaip kokia beprote, nu grynai juo gyvenu.. Jau negaliu, ir tos mintys tokios įkyrios, net nesąmoningai ateina kaip koks nesąlyginis refleksas
Yra tik viena iseitis-visiskai nutraukti bendravima. Sakau, nes zinau, man tas pats buvo, dabar jau ramu
Atsakysiu labai paprastai – tai praeis, kada pati to panorėsite. Visų pirma, jums reikia įsikalti į galvą, kad draugais galima likti tik tuomet, kai nei viena pusė nebepuoselėja vienas kitam jausmų. Iš jūsų pusės matosi noras palaikyti kontaktą, laukimas jo dėmesio, kas trukdo suimti save į rankas. Visų antra, jūs pasižymite savigarbos stoka. Jus paliko, o jūs likote jam drauge? Ar esat tikra, kad po šitokio jo elgesio jis išvis nusipelnė jūsų dėmesio? Mano draugei buvo analogiška situacija – irgi tikėjosi, kad jei rašo jai, tai ji jam rūpi, bet. Jis tiesiog neturėjo ką veikti ir viskas baigėsi tuo, kad ji jam atsibodo ir jis pats pirmas nutraukė su ja ryšį. Patikėkite, jei jūs jam rūpėtumėte, jis nuolat domėtųsi, rašytų ir stebintų jus. Autore, nebūkite mazgote, meskit tą kailį šalin, nes jis užstoja kelią jūsų vertam vyrui.
Joo tiesą sakot! Man labiausiai reik atsikratyt tų minčių, kad su niekuo tokia laiminga nebūsiu, kokia buvau su juo, kad jis gali turėt kitą merginą ( o natūralu, kad taip ir bus, jis jau vistiek nebe mano, reik nustot psichuot) ir dar baigt dėl visko save kaltint. Tai va, labai stengsiuos save apkraut, ir kažkaip kovot su tuo, žinau, kad bus žiauriai sunku.. Nusprendžiau čia parašyt kas savaitę kaip jaučiuosi, kaip mačiau vienoj temoj mergina daro. Kad ir niekas neskaitys, bet žinosiu, kad turiu kažkokį įsipareigojimą stengtis dėl savęs..
Nutraukit bendravima, nes kol bendruji jautiesi laiminga, o kai tik nustojat bendraut, tau vel jo truksta…
Nutrauksiu, žinoma, o ir jam turbūt nuo to tik palengvės
Oj buvo ir man tokia situacija, galvojau niekada jo nepamirsiu, bet vis del to po kazkiek laiko, sugebejau pamirst, pamilau kita ir esu zymiai laimingesne na pamirst imanoma tikrai, tereikia laiko ir bendrauti su kitais zmonemis kuo daugiau
Man visiškai tas pats buvo Draugavom, išsiskyrėm, bet susitaikėm vėl. Jo iniciatyva. Tik jis kažkoks kitoks pasidarė. Kažkoks naglas kazanova. Nervinausi juodai, bet kartu buvau ir laiminga, kad va, bendraujam, susitinkam. Galiausiai viskas vėl baigėsi. Tik ne aš nutraukiau bendravimą, o jis… Bet gerai. Gyvenimas ramesnis tapo. Bet ne lengvesnis.
Joo, mano irgi pasikeitė labai, jis pats man pasakė, kad nebus su manim toks kaip anksčiau..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
