Kai paspaudi pauzę gyvenimui
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Atėjo ir man vienas iš tų vakarų kai atrodo slegia kažkas krūtinę ir reikia išsilieti. Kur daugiau, jei ne čia
Ar buvo kuriai iš jūsų, kad atrodo gyveni, bet negyveni? Esu tokioj savo gyvenimo stadijoj, jog atrodo lyg būčiau uždėjusi viskam pauzę. Viskas, kuo rūpinuosi – kur sekančią dieną reikia nueiti (reikia, o ne noriu nueiti), ką apsirengti ir pietums pagaminti; atrodo lyg visas džiaugsmas būtų pradingęs. Gyvenu ne Lietuvoj, dar kurį laiką negaliu grįžti dėl tam tikrų priežasčių (ne, nieko baisaus ), o čia neturiu širdžiai mielų draugų, galima sakyti neturiu laisvalaikio tokio, kokį turėjau anksčiau – aktyviai gyvenau ir džiaugiausi tuo gyvenimu. Taip, čia yra “draugų”, bet net nesistengiu jų “prisijaukinti” – na ne mano tai žmonės ir nematau prasmės apsimetinėti ir leisti su jais laisvalaikį kai man tai neteikia jokio džiaugsmo (draugų požiūriai ir pomėgiai nuo maniškių skiriasi kaip diena ir naktis). Laukiu tik to momento kai būsiu “laisva” ir galėsiu grįžti į Lietuvą, kuri patapo mano svajonių objektu, tad savotiškai dabar tiesiog bandau išgyventi iki to laiko.
Bet taip jau pragyvenau metus, ir viskas ima erzinti. Virstu į tą žmogų kokiu niekada nenorėjau būti (ir nebuvau) – namisėda, kurios nebedomina aplinkinis pasaulis. Nepasakyčiau, jog esu vieniša, turiu ir draugų LT, su kuriais ir toliau bendrauju ir kaskart grįžusi susitinku, bet ima kažkoks baltas pavydas krebždėti – life goes on, jų gyvenimai bėga ta pačia vaga kaip anksčiau bėgo ir maniškis – aktyviai, įdomiai, socialiai, maniškis štai sustojo (toks jausmas).
Kartais svarstau ar norėčiau, kad tas gyvenimas čia imtų gerėti, kad nesugalvočiau pasilikti visam (nes įdėjus šiek tiek pastangų čia žinau jog turėčiau tokį gyvenimą, kokio Lietuvoj legaliomis veiklomis užsiimantys žmonės neturi ). Lyg baudžiu save taip gyvendama kaip dabar, už tą durną sprendimą išvažiuoti, bet ko žmogus nepadarai dėl ambicijų..
Nežinau kodėl čia rašau, patarimų lyg ir nereikia – situacija nepasikeis, nes aš jos nenoriu keisti ir net neturėčiau kaip tai padaryti (kvaila, ar ne?). Bet gal kas yra buvęs panašioj situacijoj, kai jauti lyg you’re missing out on something great, ar pavyko išsivaduoti iš tos stagnacijos? Iš kur rasti savy motyvacijos, kai kas rytą atsikėlęs žiūri į veidrodį ir įtikinėji save, jog tu gali, tu gali išgyventi šitą dar vieną sušiktą dieną, nes ji veda prie tavo tikslo?
Mane irgi erzina tos šalies, kurioje gyvenu, kultūra (nenoriu sakyti kur gyvenu, nes kiek žinau šitam forume ne tiek ir daug mūsų iš ten ), erzina oras, erzina žmonės apsimetantys geraisiais samariečiais (gal tik aplink mane tokie?), aš jau pati save erzinu Mano aplinkoje daug moksliukų, zanūdų žmonių, arba absoliučiai “tobulų” žmonių, kuriems viskas gyvenime sekasi ir kurie yra pavyzdingi iki negalėjimo. Ir dar religingų žmonių. O aš esu gyvesnė, juodo humoro mėgėja, jei jau gyvenu tai turiu gyventi pilnu tempu – daug dirbti, bet daug švęsti. Jei turiu daug laisvo laiko – išvis nieko nebepadarau ir tik spoksau į lubas, kaip ir yra dabar.
O kas tavo aplinkoj/tavy pasikeitė jog perlipai per visus tuos erzinančius dalykus ir su jais susitaikei? Kur buvo tas lužis?
Care to share?
Žadu grįžt tik paatostogaut, nes taip mat mokausi užsienyje, dabar antrus metus tik baigiu. Būtų žiauru jei užsienyje gavus diplomą grįžčiau į Lietuvą gyvent, ypač kai sakiau kad tikrai nenorėsiu niekad grįžt, o dabar jau nebežinau. Tik tiek kad dabar aš didmiestyje gyvenu, visada svajojau apie tai, bet šiuo metu esu labai pavargus nuo to didelio miesto ir tempo jame.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
