Kaip baigiasi meilužės istorija
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Susipažinome darbe. Kai susipažinome, aš nežinojau, kad jis turi šeimą. Viskas vyko prieš du metus, tada man buvo 28, jam 37. Mane perkėlė dirbti iš kito skyriaus, jis buvo žmogus, kuris viską aprodė, padėjo, buvo mentorius. Darbo buvo daug, norėjau kuo geriau pasirodyti naujoje pozicijoje, todėl dirbdavau viršvalandžius ir neskaičiuodavau laiko. Jis pradėjo likti su manimi. Nieko nebuvo ilgą laiką, paskui tapome draugais, pasikalbėdavom. Santykių temos neliesdavom, nes man tas nebuvo aktualu ir net nežiūrėjau į jį kaip į vyrą, bet vieną dieną, atsitiko…aš įsimylėjau, pati nesupratau kaip. Nes po darbo jis parveždavo mane namo, paskui susirašinėdavome iki išnaktų, man skyrė tikrai daug dėmesio. Aš net neįtariau, kad vyras, kuris turi šeimą, gali tiek daug laiko skirti kitai moteriai… jis man padėdavo dėl visko tiek darbe, po darbo. Santykių savo neviešinom, nes nenorėjau apkalbų darbe ir pati po skyrybų paskutinių labai atsargiai žiūrėjau į santykių afišavimą, norėjau tai pasilikti sau, net tėvam nieko nesakiau, tik keiom draugėm, kad yra toks žmogus, kuris veda iš proto. Ta prasme, mes važiavom kartu prie jūros, mes kartu net skridom į Paryžių, jis man kartojo, kaip myli, kaip nori vaikų su manim, kokia aš tobula. Atrodė tikrai įsimylėjęs. Ir šiandien ryte, atėjęs į darbą, jis prisipažino, kad turi šeimą. Kad turi žmoną ir dukrytę. Man dreba rankos, verkiu, nežinau ką daryti, kaip elgtis… ar man išeiti iš darbo? Ar likti, bet tada nežinau, kaip reiks bendrauti su juo… taip šlykščiai jaučiuosi, tokia apgauta… tokia sužlugdyta, tokia kvaila, naivi… negražiai pasakysiu, bet jeigu jam kažkada bent kažkiek rūpėjau, noriu, kad netekęs manęs bent kažkiek kankintųsi, tai noriu priimti sprendimą, kuriuo ir jį įskaudinčiau. Nors dabar jau nežinau, ar aš myliu, ar nekenčiu, nenoriu vadovautis emocijomis, negaliu to daryti prie kolegų, bet nežinau, kaip elgtis. Panos, padėkit, nes aš išprotėsiu.
Sako pas mus kokius tris metus su žmona buvo įtampa, sako gimė dukra, galvojom viskas susitvarkys, bet ne. Tada atsiradai tu ir man su tavimi buvo gera. Sako tu man svarbi. Sako su žmona viskas tvarkosi, santykiai gerėja, bet aš nenoriu su tavimi visko baigti, bet tu esi per geras žmogus, kad tave apgaudinėčiau. Sako aš žinau, kaip tu nori šeimos, nori vaikų. Sako į savo dukrą žiūrėdamas supratau, kad nenorėčiau, kad su ja elgtųsi, kaip elgiausi su tavimi, sako tavo pasirinkimas, jei nori, palik mane, kurkis santykius ir šeimą. Aš be žodžių stoviu… sako aš šeimos nepaliksiu, nors per visą mūsų bendravimo laikotarpį svarsčiau tai padaryti. Mano galva kvadratinė, aš kaiu zombis užsidariusi kabinete ir galvoju, kokiam sapne esu… visi jo žodžiai skamba galvoje, bet mintys jau pinasi tarpusavyje. Kodėl jis turėjo taip elgtis. Kodėl turėjo taip elgtis su manimi, kodėl turėjo taip elgtis su žmona, su vaiku. Kodėl turėjo skaudinti visus žmones, kodėl rinkosi, kas čia, parduotuvė kokia… nuomos punktas… jis geras vyras, jis tikrai šeimyniškas, sakė jo žmona nieko nežino ir nesužinos, aš tikrai manau, kad ji nepajautė. Bet … aš niekad nebepasitikėsiu vyrais, jokiais. Visos svajonės žlugo dėl vieno žmogaus…
Nemesk darbo. Taigi jam tik paslaugą padarysi. Prisidirbi, o meilužė, žiūrėk, pati neprašyta pasišalina iš darbovietės ir iš gyvenimo, nice. Pasilikit, kad neįsipatogintų.
Nu ir ką kad svajonių darbas? Reikia prisiimti atsakomybę už veiksmus. Paprastai į tokius dalykus nesiveliu, bet tokiu atveju jam nemetus darbo pasiulyciau isryskinti situaciją suinteresuotiems asmenims. O metus visvien isryskinciau, nes eina jis na*ui
Nežinau, cia kaip kokia telemunda presenta. Kaip tiek laiko nesuprast? Ir ant kiek vyras turi būt drąsus, nu ta prasme nebijot savo žmonos, nejausti atsakomybės prieš savo šeima kad tiek ilgai su kita moterim išbūt…
Jum nebūtina išeit iš darbo, ir tikrai nereikia nei keršto nei dar kažko. Tiesiog turit išmokt gyvent dabar be jo. Nėra jokio kito patarimo
Aš nieko neviešinsiu, tas žmogus elgėsi šlykščiai, bet neikaip niekada nenuskriaudė, neskaudino. Aš negriausiu jo šeimos ir nestatysiu jo į poziciją, kai gali prarasti ne tik darbą, bet dar ir šeimą, tikrai nebus taip. Aš ne tokio keršto jam noriu, tas manęs laimingesnės nepadarys. Aš tik naiviai, vis dar naiviai noriu, kad jei kažką man jautė, o atrodė, kad jautė, kad jam būtų skaudu be manęs ir kad ilgėtųsi kažkiek mūsų to laiko kartu. Žinau, kad naivu, kad jis pasirinko šeimą, man tik reikia būti stipriai ir nebūti jo meiluže toliau ir nesitenkinti ta situacija. Jis man pasakė, kad manęs neatsisako, kad nori visko, kas yra, bet negali slėpti… aš suprantu, kad man gerit 31, kad noriu vaikų, šeimos, šitas žmogus neduos man to… bet aš netikiu, kad jis tik dėl sekso… nu nenoriu tikėti, kad tiek laiko tik dėl sekso buvo, nenoriu. Nors, turbūt… aj, nebežinau, mirt noriu ir tiek po tokių esąmonių. Kokia aš nelaimėlė esu, kodėl negaliu sukurti normalių santykių, kodėl gyvenimas taip skriaudžia… aš niekam nieko blogo nedarau, visada noriu visiem tik gero, o visada lieku įskaudinta, visada visi naudojasi, visi meta ir palieka.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
