kaip išgyvenat?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
sveiki norėčiau pasiteirauti, ką jūs darote, kai būna nepakeliamai sunku? ta prasme, kaip stengiatės suvalgyti save tomis akimirkomis, kai visos problemos susideda į vieną vietą ir, atrodo, smaugia netgi fiziškai? kaip išgyvenat tokį gyvenimo tarpsnį? ko griebiatės tada, kai atrodo, jog esat arti išprotėjimo ribos?
galvoju, kad visada gali buti dar blogiau. kol sveikas – tol viskas gerai.
einu i sporto sale
Dušo, ašarų, vyno, atsiribojimo, tylos, kelio.
Pasidarau pertrauką nuo visko ir pabūnu su savim. Bet čia jau laabai blogais atvejais
būna, kad tokiom akimirkom norisi atsiriboti nuo viso pasaulio, su niekuo nešnekėti, prisipirkti daug skanaus maisto ir žiūrėti serijalus
o būna ir atvirkščiai – norisi pamiršt apie visas problemas, tiesiog į viską spjaunu ir einu linksmintis.
priklauso nuo nusiteikimo man
Man padeda pasivaiksciojimas su ramia muzika per ausines , sedeti ir tiesiog gerti arbata , apmastyti visko pliusus ir minusus, visada gerai yra issiverkti jeigu reikia , valgyti , arba buti su žmogum kuriam gali sakyti viska ir visada ir su juo tiesiog apsikabinus kalbėtis -, o svarbiausia zinot kad nera to blogo kas neišeitų i gera !
Mergina ar vaikinas raso?
o koks skirtumas, kas rašo? mergina aš
Ne ne, sorry, labai jau panasi rasysena i vieno mano pazistamo zmogaus. Viskas ok
Pasakau sau:
-Dabar taip. Bus žiauriai suknista valanda/diena/savaitė/menuo. Nu tikrai, žiauriai suknista. Ir tu nieko nepakeisi. Arba gali stresuot, žliumbt ir panašiai, arba sukandi dantis ir iškenti. O jei dar kažkuom užsiimsi, irgi gerai. Pameni aną mėnesį? Greit prabėgo? Tai va, lygiai taip pat greit prabėgs ir šitas.
Ir tik žiūriu-o, jau prabėgo. O, visai buvau pamiršus, kad čia viskas turėjo būti suknista
Lygiai tas pats galioja ir tiems momentams, kai reikia tarkim kažką atsiskaityti ir labai bijai. Pritaikau tą patį ir pridedu:
-Nu negi jie dabar tave suvalgys? Nu jo, badys akimis, bet fiziškai, žinok, neskaudės.
kažkaip nesileidžiu galvoti, kaip sunku ir tt,nes tada tik dar labiau užsigrūzini ir pradedi savęs gailėtis. TaD arba einu linksmintis su daug alkoholio, arbapasiraitoju rankoves ir sprendžiu tas suknistas problemas, nes kuo greičiau išspręsti, tuo greičiau praeis, o ir laikas eina tada ne taip lėtai.
stiprybes, pasistenk izvelgti ir gerus dalykus, ju yra, nors sunkumaitiek uzgula,akad atrpodo, kad nera nieko gero, bet pasistenk izvelgti, nes yra, paistenk islikti optimiste, nes pesimizmas traukia nelaimes dar labiau…
padeda vonia, alkoholis, protingu zmoniu mintys, muzika,pasivaiksciojimai, verkimas, meditacija, …
Ročardas Karlsonas buvo pasakęs puikią frazę (pabandysiu išversti) “Atsakyk sau į klausimą: Ar tai rūpės tau po metų?”. Nes būna tikrai atrodo kartais tokių baisių “tragedijų”, savaitę plaukus rauniesi, naktimis ašaras lieji, o po metų kartais kai kas nors tau primena (koks draugas, ar koks dienoraštis) tai dar reikia gerai pamąstyti kad prisimintumei, jog tokia diena buvo, ar kad labai ten nervinaisi. Tiesiog praeina tas durnas laikotarpis ir jis žiauriai greitai pasimiršta. Na, žinoma, jei tai nėra kažkokia didelė netektis, mirtis, sunkus išsiskyrimas. Bet net ir tokie dalykai su laiku pasimiršta, tiesiog lieka atsiminimas, bet jis nebekelia tokios didelė snuoskaudos. O visokie paprastesni dalykai tai oi kaip greitai vėliau neteikai jokios reikšmės..
Verkimas,cigaretes ir tiesiog pati su savimi snekuosi,analizuoju situacija.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
