Kaip išgyventi netektį
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Preiš savaitę netekau Tėvelio.. MIrė netikėtai.. Laidotuves prisimenu kaip per rūką, miglą.. Dar ir dabar rašant atrodo, kad netikra viskas.. Kad jis tebėra namie, gal išvažiavęs kažkur.. Matydavomės retai, nes gyvenu ne Lietuvoj, bet taip negera.. Visad grįštant į namus, žinodavau, kad jis laukia, pasiilgsta, pergyvena dėl manęs.. Vos tik pradedu galvot, iškart ašaros byra.. Nežinau.. Dar niekad taip sunku nebuvo.. Suprantu, kad gyvenimas eina tolyn, kad jam nepatiktų mano ašaros, Bet kaip bent kažkiek nusiramint..
Žinau, kad galėčiau save kaltint, kad retai paskambindavau, bet jis visad žinojo, kad jis man rūpi.. Paskambinkit savo tėčiui, mamai, pasakykit, kad jie brangūs yra.. nes niekad nežinai kada bus ta paskutinė akimirka..
galiu tik labai užjausti tikrai padėtų, jei čia rastumėte išgyvenusių tą patį… tikrai, gyveni ir niekada nežinai…
Stiprybės, laikykis, sunku ką patarti, pati išgyvenus esu daug netekčių. Tiesiog stenkis kad atminty tas žmogus išliktų geriausiu savo paties variantu. Pati be galo myliu savo tėtį būk stipri
Užuojauta tau didžiausia! Laikykis kiek begali, tik žinok, kad laikas tikrai šiek tiek užgydys žaizdas. Tikrai tikrai Mes su tavim!
Ačiū, žinau, kad esu ne viena..
Niekaip kitaip neisgyvensi,tiesiog laikas vienintelis gydytojas.kalbant is savo patirties,net ir praėjus 1.5 m. Sunku :/
Stiprybes Jums sia sunkia valanda.:/
Prieš du mėnesius palaidojau vyrą.. Kovojom su vėžiu.. Pralaimėjom.. Žiauriai sunku..Mintys tik apie jį..Galvoju gal tai ilgas sapnas.. deja ne.. Nežinau ar laikas gydo – man vis sunkiau..
Jums noriu palinkėti stiprybės ir užuojauta dėl tėvelio
Pamiršt nepamirši, tik su laiku kažkiek lengviau bus susitaikyti. Trys dienos dar labai trumpas laiko tarpas, išsiverkit apmąstykit viską, prisiminkit, o tada tik laikas užglaistys skausmą. Nors prisiminus vis tiek skaudės, bet skausmas tikrai bus mažesnis.
Aš irgi užsieny ir taip tėtį norėčiau apkabint.. širdį suspaudė net
Autore, is tavo pasakymu panasu, kad tau dar skauduliukas, be visos sios nelaimes yra tame, kad teciui nepasakei ko norejai. Pabandyk parasyti laiska teciui ir issakyti viska, kas tau guli ant sirdies ir ka moretum jam pasakyti. Tiketina, kad tai pades tau siek tiek nusiraminti ir kazkiek sumazinti kaltes jausmus, kad nepasakei ivairiu zodziu pries nelaime. Laikykis!
Pati irgi praradau tėtį dar maža būdama,tai visiškai suprantu jūsų būsena. Galiu tik patarti dabar laikytis stipriai su šeima,artimiausiais draugais,kurie jums svarbūs. Būtent iš šių žmonių jums reikia palaikymo dabar ir jiems lygiai taip pat reikia jūsų. O daugiau padeda tik laikas. Nepamiršit,vis dar skaudės,bet jau nebe taip. Išmoksit su tuo gyventi laikykitės
Uzuojauta As pati taip myliu savo tevus, kad man vien nuo minties, kad kazkada ateis diena kai ju neteksiu sukelia asaras. Taciau visi zinome, kad toks gyvenimas. Niekas nera amzinas. Jis jus mylejo, jus ji. Tada, kai jis buvo gyvas, visada galvojo apie jus ir mire jus myledamas. Dabar visi sie prisiminimai liks visam jusu gyvenimui ir bus su jumis. Na, o gyvenimas eis toliau. SUprantate, kad jis pats noretu, kad jus gyventumet laimingai. Skausmas su laiku aprims
Forumo tema perkelta iš “N-18”
Mano tėtukas irgi išėjo netikėtai ir staigiai. Jau 6 metai kaip nėra jo. Stirpybės, autore. Žinau kaip sunku…
Nebesislėspiu po anonimu, koks skirtumas.. Tiesiog, sunku.. Niekaip dar nesuprantu, kad viskas jau.. Nebesusitiksim, nebesusikambinsim..Niekaip protas nesuvokia..
Ačiū visoms pasisakusioms
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
