Preiš savaitę netekau Tėvelio.. MIrė netikėtai.. Laidotuves prisimenu kaip per rūką, miglą.. Dar ir dabar rašant atrodo, kad netikra viskas.. Kad jis tebėra namie, gal išvažiavęs kažkur.. Matydavomės retai, nes gyvenu ne Lietuvoj, bet taip negera.. Visad grįštant į namus, žinodavau, kad jis laukia, pasiilgsta, pergyvena dėl manęs.. Vos tik pradedu galvot, iškart ašaros byra.. Nežinau.. Dar niekad taip sunku nebuvo.. Suprantu, kad gyvenimas eina tolyn, kad jam nepatiktų mano ašaros, Bet kaip bent kažkiek nusiramint..

Žinau, kad galėčiau save kaltint, kad retai paskambindavau, bet jis visad žinojo, kad jis man rūpi.. Paskambinkit savo tėčiui, mamai, pasakykit, kad jie brangūs yra.. nes niekad nežinai kada bus ta paskutinė akimirka..