Sveiki. Nerandu šiandien sau vietos, nes pagaliau priėmiau sprendimą, jog po 4, o gal jau ir visų 5 metų draugystės atėjo metas nutraukti santykius, kurie neturi jokios ateities. Aš noriu šeimos, o jis kategoriškai daugsyk yra pareiškęs, jog niekuomet neves ir vaikų neturės. Bet kokios kalbos šiomis temomis jį siaubingai suerzina, o sapnai apie nėštumą tampa košmarais. Kadangi pas mane tos dienos dažnai vėluoja, turėjau netgi darytis nėštumo testą, kad įrodyti jam, jog nesilaukiu. Keistas jis toks… ir santykiai mūsų keisti. Kaip motinos ir sūnaus. Jam visas dėmesys, rūpestis ir lepinimas, man nieko. Mylimės geriausiu atveju kartą į mėnesį, ir tai niekuomet nejutau malonumo ir jaučiuosi tarsi gundyčiau lavoną, nes jis tik guli ir nejuda. Kartu niekur neinam, tik į kiną porąsyk metuose. Jis amžinai viskam pavargęs, nors dirba valdišką darbą prie kompiuterio, o grįžęs namo vėl sėda prie kompiuterio žaisti žaidimų. Savaitgaliai irgi prie kompo, tad visur vaikštau viena. Šventes irgi visada važiuoju švęsti viena pas tėvus. Žodžiu, jaučiuosi labai vieniša ir tarsi išnaudojama, nes namie atlieku mamos ir tarnaitės vaidmenį. Jam, žinoma, labai gerai su manim ir dėl to mane labai myli, nes yra apšokinėtas ir aprūpintas. Ir kadangi tai yra mano pirmas vaikinas, labai sunku atsiplėšti nuo to psichologinio prisirišimo, man dar niekada nėra tekę su kuom nors išsiskirti. Jis labai jautrus, tad žinau, jog jis labai verks, kai išsiskirsim ir dėl to man skauda širdį, imu jaustis kalta. O dar vasaros viduriui nusipirkom lėktuvo bilietus ir viešbutį savaitei pakeliauti. Ir užtad nežinau ką dabar daryti. Noriu išsiskirti, dėl ko man taptų lengviau, išvykti į kitą miestą, susirasti naują darbą, nusipirkti butą ir ramiai sau gyventi. Bet va ta kelionė dabar nei šis, nei tas. Kaip elgtis?