Kaip ištverti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki…
Turiu sužadėtinį, mum abiem po 24metus, labai mylime vienas kitą, esame laimingi (ar buvome), apskritai gyvenimas su juo man yra pasaka… bet, vakar sužinojome, kad vyras serga nepagydoma ir labai agresyvia smegenų vežio forma glioblastoma multiforme, gydytojai jam davė apie 6mėnesius gyventi, geriausiu atveju 8-9mėn… Tai yra labai skaudu ir aš nuo vakar gyvenu lyg baisiausiame košmare, atrodo viską padaryčiau, kad tik jis liktų gyvas, kad pasveiktų, bet tai neįmanoma. ir rašau čia, nes jis nuo vakar dienos ištaria porą žodžių, užsidarė savyje… noriu būt su juo, bet jis mane atstumia. Bandžiau su juo kalbėtis, tik pasakė, kad “kam aš tau toks ligonis, reikalingas? manęs čia greitai nebebus, verčiau ieškokis kito vyro, geresnio…” ir šie žodžiai man buvo, kaip peiliu į širdį, aš noriu su juo praleisti visą gyvenimą, aš noriu būt tik su juo ir žinau, kad tikrai jokio kito vyro nemylėsiu, taip, kaip jo… man jis svarbiausias, o jis dabar elgiasi lyg būtų be širdies. verkiu dieną, naktį, o jam toks jausmas nusispjaut, gal nuskambės kiek žiauriai, bet taip atrodo, kad čia aš išeisiu iš šio pasaulio, o ne jis. nebežinau ko griebtis, kaip jį pralinksmint (žinau, kad skamba žiauriai) kaip padaryti, kad jo duok dieve, metai gyvenimo būtų patys nuostabiausi? kaip po velnių visą šitą košmarą išgyventi? kaip susitaikyti, kad aš jo greit neteksiu? kaip..?
stiprybes stiprybes stiprybes
prie jo aš neverkiu, bet išeinu į kitą kambarį ir ašaros riedėti pačios pradeda…
Dėl užsienio- mąstau jam pasiūlyti galbūt į JAV vykti, pinigų gydymui, pragyvenimui, tikrai užteks, tik bėda, kad bijau, jog jis sureaguos kaip nors netaip. dabar jis visiškai neprognozuojamas pasidarė. Prieš kelias minutes paemė ir išėjo. Sakau “kur eini?” sako: “važiuoju į miestą” stengiaus elgtis natūraliai ir nesakyti “kad nevažiuok, pasilik, su manim pabūk ir t.t.” paklausiau tik “kada grįši?” sakė ” nežinau. koks skirtumas.” pabučiavo ir išėjo. dabar bijau, kad sau ko nors netyčia nepasidarytų, nes kaip ir minėjau – neprognozuojamas. merginos, tikrai, branginkit, tai ką turit kol galit. man šis įvykis viską apvertė aukštyn kojom.
ir dar. kažkokias staigmenas jam daryt net baisu. supras, kad čia ne šiaip sau, nors visada, ką nors sugalvodavau, dabar jam viskas atrodys, kad dalau viską ne natūraliai… Ir dar jo gimtadienis greitai. Sakė, kad švęs, bet kad serga žino tik aš jis ir jo mama. Bus žiauru matyti, kai draugai, jam linkės “sveikatos, laimės …” aš vis viliuosi, kad aš pagaliau išverksiu visas ašaras ir pradėsiu kitaip į visą šitą reikalą žūrėti.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
