Kaip pasakyti jog nemyliu.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos.
Noreciau pasipasakoti ir galbut paieskoti patarimo, taciau iskart pasakau, kad tos, kurios nori smerkti ir išdėti į šuns dienas, geriau išvis nerašykite…
O situacija tokia, kad turiu vyrą, turim vaiką (netyčiukas), esam susituokę jau 3 metai… o kartu maždaug 5 metai. Prieš pastojant, buvom išsiskyre, nes supratau, kad jis tikrai ne tas zmogus, su kuriuo noreciau susieti savo ateiti. Tačiau kai išsiskyrėm, po kurio laiko supratau, kad gal pabandyti reikia dar kartą, nes jaučiau, kad esu prisirišus prie jo… Tačiau tas kartas, suteiktas antras kartas, leido suvokti, kad tikrai jokių jausmų jam nejaučiu, tik gerbiu jį kaip gerą draugą. palikau vėl jį, galutinai (taip galvojau) ir štai, po gero mėnesio pajaučiau, kad esu nėščia… Nebuvo kur dingti, kaip tik grįžti atgal ir vaidinti meile, kad esu laiminga busima mama ir zmona, taip ir gyvenu jau kelinti metai, taciau viskas jau auksciau ribu, pykciai vos ne kasdien, o per juos taip ir norisi pasakyti, kad jokios meiles jam nera, kad nenoriu su juo gyventi. Taciau bijau ji iskaudinti, nes zinau kiek daug as jam reiskiu. Jau ne karta yra bandyta tuos mano jausmus subrandinti, taciau niekas nepadeda. Manau, kad tikrai butu verta paleisti ji, kad tikrai rastu tai kas jam suteiktu pilnaverti gyvenima ir laime, taciau is kur gauti jegu pasakyti jam visa tiesa…?
o pykciai del ko?
patariu dar karta labai gerai viska apgalvoti ir susikaupti, pasiruosti tam laiko tarpui, kai busi be jo. Suprantu, kad esi prie jo prisirususi, bet reikia perlipti per save. mano tokia pat situacija, taip pat santykiu ateities nebematau ir su kiekviena diena vis arteju link to lemtingo momento, kad ir kaip butu skaudu ta padaryti.. Ne del saves, o del jo. Tiesiog reikia susikaupti ir netempti per daug gumos. Manau vaikutis bus tikrai daug laimingesnis matydamas laiminga mama, teti, o ne pastoviai juos besipykstancius
Jaucia, bet cia priklauso nuo kiekvienos individualiai tiesa pasakius. Mano drauge pasidare net ne isvalyma, o jau aborta ir dabar del to labai grauziasi, bet vis bandau nuraminti, kad vaikas butu kentejes, kadangi ji buvo susidejusi su baisiu zmogumi, kuris vos suzinojes, kad ji pastojo, spyre jai i pilva, ir apskritai sumuse… Na cia jau kita tema, bet laikas gydo.
O autorei galiu pasakyti, taip vaikas nekaltas, bet ir jus nekalta, kad jo tevo nebemylite, pasiryzkite siam zingsniui ir pasakykite, kad jausmu jau senai nebera, kad aukojotes del vaikelio, manau cia nieko baisaus tame nera. Susikursite abu kitus gyvenimus. Tikras vyras be jusu neprapuls, kaip ir jus be jo.
pritariu dzhinei. užkabinta vyro savimeilė gali taip pakeisti viską. man atrodo, kad jam gal tikrai būtų spyris. tuomet labai gali būti, kad jis imsis priemonių ir pakeis savo gyvenimą. o dabar jūs rūpinatės už jį ir jam taip patogu.
vaikas dėl to nekaltas, kad aš nemyliu jo tėvelio,(tuo labiau, kad vaikas nebuvo planuotas) tad jis tikrai nenusipelnė būti pasmerktas negimti… Aš žinau, akd aš savo vaikui galiu sutekti visapusiską laime, taciau tam reikia zengti zingsnį, nes matydamas tėvus nesiriejancius, tikrai tai nesuteiks vaikui laimes…
o kaip manai, moterys pasidariusios abortus nieko nejaucia?
Ech, reikia sukaupti kažkaip visas jegas ir pagaliau pasiryžti tam…
nes nenoriu nei sau, nei jam gadinti gyvenimo ir aukotis tik dėl vaiko…
Na del gimdymo ar negimdymo musu nuomones visiskai skirtingos. Bet vistik bent jau as, is pradziu buciau pagalvojusi apie visa tai, is nusprendusi negimdyti, nes nenoreciau, kad kentetu ar vaikas, ar vyras, +vaikai viska labai jaucia…
na jau na jau, tik sitoje vietoje nenuvertink vyru… kas kad neuzkalbina, nepakadrina ir tt. zinau ne viena atveji, kai apsivercia viskas aukstyn kojom permesti per borta jie kardinaliai pasikeicia, cia jiems buna tarsi spyris… geras spyris nebijok, jis neprapuls, ziurek sioje vietoje saves daugiau… bereikalingi nervai, nemylimas, nervuojantis vyras, “tuscias” gyvenimas…. geriau duok jam sansa kazka gyvenime tikro atsirasti, o ne vaikytis vejo, kuris jau seniai nupustas….
SAUNUOLE, KAD GIMDEI!!!!
atvirai pasakysiu, kad net nebuvo tokios minties negimdyti, nes neatleisciau sau visa gyvenima, tad nepyk, bet tavo nuomone del sio pasakymo yra verta 0. O kad visu gyvenimai tapo ar gal taps su*isti, tai tikrai tai žinau…
Pasirodysiu gan ziauri.. Bet… Reikejo negimdyt. As aisku suprantu, kad vaikas sventa, bet nereikia del tokiu dalyku statyti visa gyvenima ant kortos. Nei vaikui, nei tau, nei tavo vyrui nereikejo tokiu kanciu. O dabar visu triju gyvenimai atsiprasant su*isti. ;]
na tada bandyk kitaip jam pasakyti, nerezk tiesiai i akis kad nemyli… pasakyk, kad nieko nebejauti, nebematai bendros ateities ir tt, yra pilna graziu zodziu, kaip neizeidziant zmogu, pasakyti
va būtent kas yra, kad kartais pagalvoju, kad jei netures jis manęs, tai prapuls visiskai, nes jis toks, na siek tiek letokas,nelabai turintis savo nuomone, o as jam esu kaip ir pagalbininke visame kame, jis dievina mane, o kas liecia kitas merginas, neisivaizduoju kaip jis sukurs kita savo gyvenima su kita moterimi, kai pats nesugeba užkalbinti merginos… Bet gal tai padarytu ji siek tiek stipresni, gal susivoktu ka dare negerai, kad nesugebejo užkariauti manes…? Net nezinau ka ir galvoti… visokiu kvailu minciu lenda i galva…
tikrai atrodo, kad va, jau siandien tikrai pakalbesime, kad pasakysiu viska kas yra ant mano dūšios, bet vis issigastu… Esu del šio dalyko begalo neryžtinga…
nera maloni situacija nei jam nei tau, bet veliau tikrai palengves, o ir jis greiciau atsigaus…be taves…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
