Kaip pasakyti jog nemyliu.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos.
Noreciau pasipasakoti ir galbut paieskoti patarimo, taciau iskart pasakau, kad tos, kurios nori smerkti ir išdėti į šuns dienas, geriau išvis nerašykite…
O situacija tokia, kad turiu vyrą, turim vaiką (netyčiukas), esam susituokę jau 3 metai… o kartu maždaug 5 metai. Prieš pastojant, buvom išsiskyre, nes supratau, kad jis tikrai ne tas zmogus, su kuriuo noreciau susieti savo ateiti. Tačiau kai išsiskyrėm, po kurio laiko supratau, kad gal pabandyti reikia dar kartą, nes jaučiau, kad esu prisirišus prie jo… Tačiau tas kartas, suteiktas antras kartas, leido suvokti, kad tikrai jokių jausmų jam nejaučiu, tik gerbiu jį kaip gerą draugą. palikau vėl jį, galutinai (taip galvojau) ir štai, po gero mėnesio pajaučiau, kad esu nėščia… Nebuvo kur dingti, kaip tik grįžti atgal ir vaidinti meile, kad esu laiminga busima mama ir zmona, taip ir gyvenu jau kelinti metai, taciau viskas jau auksciau ribu, pykciai vos ne kasdien, o per juos taip ir norisi pasakyti, kad jokios meiles jam nera, kad nenoriu su juo gyventi. Taciau bijau ji iskaudinti, nes zinau kiek daug as jam reiskiu. Jau ne karta yra bandyta tuos mano jausmus subrandinti, taciau niekas nepadeda. Manau, kad tikrai butu verta paleisti ji, kad tikrai rastu tai kas jam suteiktu pilnaverti gyvenima ir laime, taciau is kur gauti jegu pasakyti jam visa tiesa…?
tai manau del nereiksmigu dalyku, na jei nera meiles tai ir pykstasi, puikiai suprantu
Pykčiai dėl visko, nuo buitinių dalykų iki vaiko auklėjimo… Čia supranti, kai nėra meilės žmogui, randi kiekvieną kart prie ko prisikabinti… Aisku, stengiuosi ave kontroliuoti, taciau sunkiai sekasi…
pagalvok kad griauni ne tik savo, bet ir jo gyvenima. yla visvien islis ir kas tada? tik laikas ismestas niekam….. sukaupk jegas ir pakalbek normaliai, pasakyk viska, kas sirdele spaudzia, tik neisrek…
ir viskas
Sveki, aš ir norėčiau pasakyti savo nuomonę šiuo klausimu. Vyrų prigimtis – kovoti, siekti tikslo, jie yra užkariautojai. Jų prigimtyje yra įrašyta, jog merginas ir moteris jie patys turi užkariauti, o ne moterys juos. Jei vyras bijosi moterų, nedrįsta jų užkalbinti, laukia kol bus “pakabintas”, čia yra kaltas netinkamas jo auklėjimas.Dažniausiai tokius vyrus užaugina valdingos mamytės, kurios sužlugo vyruose jų vyriškumą, kurios globoja jį net ir keturiasdešimties ir neleidžia vyrui tapti tikru vyru. Mano nuomone Jūs dabar darote tą patį, Jūs globojate jį. Aš manau, kad privalote savo vyrui pasakyti tiesą, turite suteikti jam šansą pasielgti vyriškai ir susirasti jam skirtą moterį. Jei nepasakysite, tai visą gyvenimą taip ir turėti ne vyrą ir vaiką, o tiegiog du vaikus, kuriuos globosite. Tik tiesa padarys Jus laisvus ir laimingus. Juk gyvenate ne dėl jo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
