Kaip pranešt, kad ryt skrendu? 3psl
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Įsivaizduok, kad Tau devyniolika. Turi daug ką pasiekusią sesę, kuri turi būti tau autoritetas ir visi tave lygina su ja – karjeriste biomedicinos srityje. Deja, vieną kartą nepaklusai visų nuomonei ir nestojai į gamtos mokslus. Įstojai į filologiją, nes Tau tai įdomiau. Taigi bestudijuojant pirmame kurse tu po 2 metų meti vaikiną, nes jis niekada nebuvo Tau daugiau nei draugas ir su juo nesijautei pasiruošusi ir užtikrinta viskam. Iš viso tarp jūsų nebuvo fizinio imtymumo ir požiūrių sutapimo, net vienas kito tėvų nepažinojot. Tu net nesuvoki, kodėl taip ilgai buvai su juo. Gal, kad tiesiog turėtum žmogų, kuris Tave priimant bet kokį sprendimą palaikytų? Gal. Vėliau susipažįsti su nauju vaikinu. Bet jūs esat tik draugai ir nieko daugiau, nes jus skiria atstumas. Jis studijuoja Škotijoj, o Tu čia. Tačiau vaikinas nekreipdamas dėmesio į tavo pesimizmą atskrenda į Tavo miestą tik dėl Tavęs, nes pažįstamų čia neturi. Tu su juo tą trumpą laiką realybėje pasijauti savimi. Tau nereikia prieš nieką apsimetinėti, vaidinti, darai ką nori ir kaip nori, nes Tu nesureikšmini, ką jis pagalvos. Nestikėjai, kad pajausi daugiau nei simpatiją draugui. Tu pajauti jam kažką daugiau nei ex per 2 metus. Iš tos laimės net nori pasigirti tėvams, taigi, jį supažindini su jais. Mėnesio bėgyje Tu virtualiai susipažįsti su jo tėvais, broliais ir nieko rimta negalvodama juokais pasakai, kad norėtum pas jį atskristi po egzaminų. O jis rimtai sutinka. Spontaniškai niekam nepranešus nusiperki bilietą ir skaičiuoji likusias dienas. Žvėriškai lauki skrydžio. Nesitiki, kad tarp jūsų bus „ilgai ir laimingai“, bet bent trumpam vėl nori pabūti savimi ir pagyventi sau. Be niekieno nurodymų. Tik tu ir tas vaikinas, kuris daro tave laiminga. Likus savaitei iki skrydžio praneši tėvams. Jie tau atskaito moralą, apibara, pasako, kad tai daro dėl Tavo gėrovės ir uždraudžia skrist. Dar „pašantažuoja“ jeigu pamėginsi nusipirkti bilietą be jų žinios, prarasi jų pasitikėjimą ir net įsivaizduot negali kas dar bus. Bandai pasipasakot seseriai ir ji tave visiškai sužlugdo. Kad Tu esi kvailė, durna ir naivi mergaitė. Dar argumentuoja, kad nuskridusi visiškai priklausysi nuo jo: „koks tikslas nuskristi pas jį ir pasimylėti? Juk vis tiek iš šitų santykių nieko nebus“.
Tavęs niekas nesupranta. Giliai širdyje labai nori skristi, bet žinai, kad susipyksi su tėvais. Taigi, ką pasirinktum?
(1) Skristi, nežiūrint į kitų pesimizmą ir priimti sprendimą pačiai. Bet Tu žinai, kad gali labai susipykti su tėvais, seserimi. Žinai, kad tavęs niekas nepalaikys. Ir negali numatyti aplinkinių reakcijos. Kas bus, kai paskambinus iš oro uosto pasakysi, kad skrendi. Kas bus, kai grįši.
(2) Klausyti tėvų, su draugu nutraukti ryšį, nes per skaudu bendrauti su žmogumi tik virtualiai, kuris tau daugiau nei draugas ir žinai, kad realiai jo nebepamatysi dėl tėvų prieštaravimo. Tikriausiai gailėtis. (Jeigu galite, pakomentuokite šį savo pasirinkimą, ačiū)
Rinkčiausi 1 tuo atveju, jeigu būčiau 100proc įsitikinus, kad jeigu grįžus rasiu savo daiktus surikiuotus laiptinėje, galėsiu juos pasiimti ir išeiti gyventi savarankiškai
Kaip man trūko tokio optimizmo. O jau galvojau, kad čia aš tokia naivi ir kvaila ir tikrai noriu priimti blogą sprendimą.
Pirmas variantas. Nes tai Jusu gyvenimas. Jus ji statotes. Nesvarbu ar happy end ar ne, bet tai bus Jusu patirtis. Linkiu Happy end’o
@miricle negaliu garantuot, kad rasiu supakuotus daiktus. Bet galiu garantuot, jog jeigu tikrai labai susipyksiu, liksiu nesuprasta, o po to dar kiekvieną dieną bus priminimai, kokia aš bloga dukra, pati susirinksiu savo “šmutkes” ir išsikraustysiu.
@emilijasi būtent, kad mano. Turėčiau pradėti gyventi sau. Bet nedrąsu, nes visąlaik priklausydavau nuo jų, neturėjau pasirinkimo laisvės. Ir dabar neturiu, nors noriu turėti. Galbūt dar per jauna, o gal per daug smarkiai visą gyvenimą nuolankiai klausydavau tėvų. Buvau “išmuštruota” dukra, dėl to pati kalta.
Tevai naturalu kad jaudinasi, nenori kad liktumet iskaudinta. Bet as vaziuociau, tevam pasakyciau “Labai Jus myliu ir vertinu kad manim rupinates, bet tai mano gyvenimas, leiskit man klysti, leiskit dziaugtis ir ne pykit o palaikykit”. Parasykit tevams adresa vaikino, pas kuri vaziuojat, na maza ka. Kad butu visos galimybes susisiekti su Jumis. Turekit papildomu pinigeliu jei ten kas nepavyktu ir dumkit. O nuvykus bukit protinga, kad neliktumet iskaudinta
@emilijasi ačiū, už patarimą. Apsvarsčiau, kad visus kontaktus paliksiu. Ir dar draugės, kuri irgi jo mieste gyvena. Papildomų pinigų irgi pasiimsiu, nes tikrai visa ko gali būti. Manau, kad jau galiu atsakyti už savo veiksmus, dėl to tikiuosi, kad neįskaudins. Bet kokiu atveju, visi klystam, tai jeigu ir paslysiu, manau, vis tiek nesigailėsiu, kad padariau savarankišką sprendimą. Gal.
Viskas bus taip, kaip turi buti)
Su tėvais juk vistiek visą gyvenimą gyventi nesiruošiate, o sutiktasis gali būti ir jųsų sielos antra pusė, tikrai skrisčiau. Net je meilė neįsiliepsnos tai bent ekskursiją smagią turėsite. Tai bet kurio atveju bus vertinga patirtis.
@emely būtent, mąsčiau, kad tą laikotarpį, per kurį planuoju išskrist, aš prakimarinčiau prie kompiuterio ir nieko gero nenuveikčiau. O dabar turiu galimybę pamatyti nematytą miestą, turėti nuosavą gidą ir gerai praleisti laiką Pagyventi sau ir dėl savęs. Juk skrisčiau ne tik dėl jo, bet kad pakeliaučiau, susipažinčiau su man nepažįstama kultūra, turiningai praleisčiau laiką.
Net liūdna pasidarė, kokia sunki sitacija :/
Nera ji sunki ateina gyvenime toki momentai kada reikia irtis pries srove, lauzyti standartus ar islpiti is siltos lovos kad kazkas gero ivyktu
@akvilemike liūdna gal labiau dėl to, kad nėra tėvų palaikymo. Iš viso artimųjų palaikymo. Net sesuo, kuri turėtų būti artimiausia draugė, yra prieš. Nes nemąstau 10 metų į priekį, nes gyvenu šia diena ir nelabai pergyvenu, kas bus rytoj.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
