Kaip susigrąžinti savo žavesį?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Žinau, vėlu jau, tiesiog gulėjau ir negalėjau nustoti galvoti niekaip, kad jau kuris laikas nebesijaučiu kažkuo ypatinga… Kalbu net ne apie išvaizdą, visada jaučiausi graži, dėl to man jaudintis niekada nereikėjo, kasdien girdėdavau komplimentus, buvau žinoma aplinkinių vien už tą grožį ir panašiai. Dabar, galėčiau teigti, atrodau geriau nei bet kada, bet tiesiog nežinau, kas įvyko… Anksčiau tiesiog alsuodavau kažkokį gyvenimo džiaugsmą aplinkiniams, tokį nerūpestingumą, buvau labai charizmatiška, turėjau labai daug pažinčių, žmonės domėdavosi, kaip aš gyvenu ir panašiai. Buvau ta mergina šalia kurios norėjosi būti, su kuria norėjosi bendrauti ir pažinoti, kuri turėjo kažką tokio. Ir jaučiu, kad tai išblėso… Jaučiu, kaip savęs kažkodėl nebemyliu, nebesijaučiu taip lyg pasaulis man būtų po kojomis, nebejaučiu gyvenimo aistros, to gyvenimo nuotykio alsavimo, vis darausi niurzglesnė, pradedu apšnekėti kitus žmones, pašiepti juos, nors anksčiau man tai nerūpėdavo, mokėdavau sutarti su visais, nuolat pastebiu visuomenės ydas, o anksčiau mokėdavau džiaugsmo rasti visur… Blogiausia tai, kad turiu draugą, kuris įsimylėjo mane dėl anksčiau paminėtų savybių, o dabar pats nesupranta, kur jos dingo…Tarsi sužemiškėjau, pasidariau nebe jaudinanti mergina, o kažkokia boba. Padėkit… Nežinau, ko ir imtis, kaip viską pakeisti, pati sau nusibodau.
Tai turi vėl pradėti save mylėti Nevaikščiok po namus su chalatais ir treningais, būk graži net namie, apsimauk suknytę, pasileisk plaukus, pasidaryk kokią spalvingą fotosesiją, nueikit su vaikinu kurnors papramogauti, pasilepinkit gardžia vakariene geram restorane, eikit į miestą, nusipirk naują porą batelių
Gal kas nutiko gyvenime, kad pasikeitei? Siaip labai tinka pasakymas, kad su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Jei buvai kompanijos siela, dziaugsminga asmenybe, tai galbut kartais per daug saves, emociju kitiems zmonems atiduodavai?
Kame visa esmė, kad aš taip ir elgiuosi. Galbūt nevyniosiu visko į vatą, tiesiai šviesiai šnekėsiu, nes man reikia, kad suvoktumėt mano situaciją. Šiaip žmonėms į veidą to nesakyčiau, esu maloni ir pakankamai kukli ir nesureikšminu, bet žinau, kad esu labai graži, Dievas nepagailėjo, galėčiau išeiti į miestą riebaluotais plaukais ir močiutės apdarėliais ir vistiek sulaukčiau komplimentų (aišku, taip aš nedarau, bet išvaizdos nesureikšminu, kartais man net dėl jos būna ir nesmagu, nes man tikrai nereikia stengtis). Taigi, sakydama, kad savęs nebemyliu turėjau omenyje kažkokį tarsi nusibodimą pačiai sau lyg pati sau būčiau nebeįdomi, būtent dėl šios priežasties nei kosmetika, nei šukuosenos nei apdarai nepadės…
Iš tiesų kas pasikeitė galiu labai aiškiai įvardyti – turiu draugą. Anksčiau visos mano draugystės man buvo nesvarbios, greit nusibosdavo, man patiko jaustis laisvai, todėl pernelyg ilgai ir netrukdavo niekas. Vaikinams savęs nedalindavau, bet man patiko būti flirtuojančia, patiko jausti tą virpulį. Buvau prieš kelias dienas atostogauti, su drauge, viešbutyje buvo vienas vaikinas su savo antrąja puse, kažkodėl virpulį sukeldavo tai, kad jis norėdamas negalėjo atplėšti nuo manęs akių, jaučiau, kaip mane visur tarsi netyčia seka. Žinau, kad negerai, bet minutei pasijutau tarsi gyvesnė… Santykiai mūsų su vaikinu idealūs, bet štai aš nebejaučiu to virpuliuko dėl ateities, man patikdavo, kai gyvenimas mane stebindavo, patikdavo griebtis netikėtų dalykų, darydavau, kas man šaudavo į galvą, bendraudavau su visiškai nepažįstamais žmonėm, dabar tarsi visas tas pats yra – gyvenimas stebina, daug naujų galimybių, tobulėju, darosi naujų pažįstamų ratas, bet širdis lyg narvelyje kokiam ir nežinau kodėl. Tikrai buvau žavi (ne iš grožio pusės būtent) mergina, o dabar…
Galbūt jaučiatės per anksti įsispareigojusi? Gal dar norėjote padūkti, patūsinti, o dabar tik sėdite namie su vaikinu ir Jus užpuolė rutina?
Sakote, kad esate kukli, bet kiekvienoje savo žinutėje pabrėžiate, kokia esate graži. O tai, kad jums taip patiko, kuomet vaikinas ( svarbiausia SU ANTRA PUSE NET!) jus nužiūrinėja buvo taaip malonu ir gera, tik leidžia suprasti, kad viskas, ko jums šiuo metu reikia, tai daug vyriško dėmesio ir tiek. Buvote/esate išlepinta jo ir natūralu, kad sunku apsiriboti tik vieno vaikino dėmesiu.
Jis man nedraudžia tokių dalykų, jei noriu galiu išeiti kažkur. Pati niekad ir nebuvau tokia didelė “tūsintoja”, tiesiog man patikdavo, labai labai patikdavo bendrauti. Dabar galiu daryti tą pati, bet pačiai nebesinori, kažkaip net nežinau, rodosi, kad taip išsibendrauju su vaikinu. Rutinos lyg ir nėra, keliaujame, pabūname atskirai, kartu dar negyvename, tikrai stengiuosi ir jį nustebinti ir jis mane… Vien ta mūsų susipažinimo istorija.. Ilgiau nei metus laiko jis manęs siekė, žinojo, kad esu toks paukštelis, kurį reikia pagauti.
Manau jus jauciates per daug zuvarzyta, uzdaryta inarveli, todel nebepatiriate tokio lyg adrenalino, virpuliuko:-) o kiek laiko su vaikinu jus jau? Gal dar neapsipratote prie isipareigojimu:-)
Man taip dabar yra. Galiu pasakyti (apie savo atvejį) tik tiek – netinkamas žmogus šalia. Atrodo, kad manęs nereguliuoja, bet vien buvimas šalia – lyg narvas.
Merginos, prašau neteiskit, tą pasakau aiškiai vien todėl kad suvoktumėt, kad ne išvaizdoje mano problemos. Dėl nieko kito. Juk rašau anonimiškai, neturiu prasmės kažkokios čia girtis, išaukštinti save kažkaip ar panašiai. Esu mergina, kuri savimi pasitiki, bet to šiaip normaliai bendraudama į akis nepasakyčiau niekada.
Dėl to vaikino, nebuvo taaaaip jau gera, neperdėkit, tiesiog tarsi trumpam, nors minutei kažkokio jaudulio įpūtė, niekada nepradėčiau jokio romano su tokiu vyru ir ypač turėdama saviškį, bet tik trumpam pasijutau kaip pasijutau. Savo jausmų sukontroliuoti negaliu.
Ir nenoriu būtent to gyvenimo džiaugsmo sieti tik su vaikinais apskritai.
Bet net neįsivaizduoju, koks tas kitas žmogus turėtų būti, nes jis tikrai pagal savo elgesį, manieras, viską galėtų būti tiesiog svajonių vaikinas. Jau jei jis man netinka, niekas man netinka…
Ir žinokit nenoriu mėgautis aš kitų dėmesiu, noriu toliau būti su juo, bet jaučiu, kad ir jis mato tuos mano pokyčius ir man tiesiog norisi prasmegti skradžiai, nes jam aš buvau ta pasaka, o virtau nežinau kuo…
Porą metų. Visos problemos mano prasidėjo ir gilėjo nuo šio rudens.
Tai gal pirmus metus santykiai dar buvo švieži ir viskas pakankamai nauja, o dabar gal kiek į rutiną nusivažiavot
Bet kažkaip nesinori teigti, kad problemos yra mūsų santykiuose, jame ar panašiai. Žinau, kad kažkas nutiko pačiai man. Rutinos tokios tarsi nėra. Net kažkaip nesinori ieškoti tos problemos, kur ji būtent slypi, norisi tiesiog vėl besąlygiškai pradėti džiaugtis, mėgautis gyvenimu, save laikyti deive, o ne kažkokia boba. Tikrai skaudu, kad tokia pavirtau. Nežinau visiškai, ko imtis, nesugalvoju. Bet labai labai noriu viską pakeisti.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
