Kaip susikloste gyvenimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Siuo metu isgyveni didele dvasine krize, nors man tik 22eji. Visa laika nuo mazens buvau gan uzsidariusi ir depresuota asmenybe, viskam kam man reikejo labai daug moraliniu pastangu ir paskatu. Vienu zodziu, noriu trumpai papasakoti apie savo gyvenima, padiskutuoti ir galbut sulaukti patarimu…Baigus vidurine isvykau padirbeti i uzsieni porai metu su drauge, taciau ten kuo toliau, tuo labiau nesisekdavo, po poros metu grizau atgal pas tevus…tada dar po gero pusmecio pradejau studijuot, gyvenau atskirai nuo tevu ir dirbau, taciau mokslai pasirode ne mano kisenei, tevai niekuo nepadejo (nors gyvenam tikrai ne itin skurdziai), todel sumokejusi kelis tukstancius meciau ir juos. Siaip esu antipatiska asmenybe, niekas nekelia man didelio susidomejimo, gyvenu pas tevus su sese, siais metais istojau i nemokama, tevus mus nori kuo greiciau isgrusti tiesiogine to zodzio prasme is namu. Siaip su jais santykiai buvo tikrai labai artimi, taciau jie laikosi nuomones, kad po 18 jie neprivalo rupintis vaikais ir kad vaikai privalo dirbt. O tas mane varo i depresija, nes tu darbu beveik nera, o jei ir yra, tai tik vienas zeminimasis, kalbu ne tik apie atlygi, bet ir apie darbo salygas, tikrai daug kur dirbau po mokyklos, todel patirties turiu tiek, kiek imanoma tureti. Jie nori, kad mes jau turetume ir darbus,ir dar mokintumemes ir gyventume nezinia kur, tik kad ne pas juos. O daugiau juk nera kur pasideti. Nekalbu apie tai, jog jie pasidare isteriski pedantai ir neduok Die, kiekviena diena nebus isciustyti namai. Galbut nerisliai sudeliojau visa teksta ar nekaip skamba, bet galvoj jau mintys pinasi ir viska tiesiog norisi isliet lauk. Draugiu galima sakyti visai neturiu, turiu vaikina, kuris irgi gyvena kol kas pas tevus ir panasu, dar ilgai gyvens. Niekur man nesiseka – nei meilej, nei karjeroj, nei bendravime…jauciuos pasmerkta. Ir tos , kurios siulys kazka naujo pabandyt – patikekit manim, bandziau, cia yra psichologines problemos, kurias galima isspresti tiesiog gera galva, bet manoji jau nebeisnesa…P.S nuo pat mazens galvoju kasdiena apie savizudybe, taigi gyvenima is tikruju matau tik juodom spalvom. Jauciuosi tarsi uzprogramuota…
Man su tėvais tas pats… Man irgi 22 ir tėvai nekantrauja išgrūst lauk. Esu baigusi mokslus, grįžau pas juos gyvent, tai darbo pagal spec ieškaus, ištiesu, pritariu autorei, dabartiniai pasiūlymai tikrai sušikti ir kvepia vien vergavimu… :/
Niekada nesvarstėte apsilankyti pas psichologą? Ten rasite atsakymus į savo klausimus
jezus 1darbas susirandamas del patirtes pakentesit metus laiko ir keiskit, o ne bumbekit… jeigu pacios nesiimsit nieko nekeisit ir liksit 0 vietoje. p.s. kac cia per tevai kad vaikus lauk varo?
Aš noriu šnekėti ir bumbėjimas visomis užknisančiausiomis temomis man grynas maloonumas
Kartais neakivaizdziai, kartais akivaizdziai varo. Del darbo as ir nesijaudinu, nes vaziuoju i didmiesti, esu tikra, kad ji rasiu, bet vat ta pradzia pati…nei kur gyvent, nei is kur pinigu, tevas mano darboholikas, geras zmogus, bet nieko daugiau nebemato apart darba, mama irgi nera bloga, tiesiog labai nori visko sau ir dazniausiai neturi nuomones, ir jie abu visa laika mus su seserim nuteikinejo , kad gyvenimas visa laika bus sunkus, kad reikia sunkiai dirbt, kad reikia vos ne visa suda praeit, kad galetum kazkuo megautis ir pan. Gal del viso sito ir matau tik juoda, nes i viska ziuriu realistiskai/neigiamai ir skeptiskai. Nekenciu saves ir nekenciu tevu, bet daugiau nera is ko rinktis.
kaip gali tevai varyti lauk, niekaip neisivaizduju….suprasciau jei vaikui koki 30 metu ir jis nieko neveikia, tik guli dienu dienas prie tv, nei dirba nei mokosi tada tai suprantu bet varyti 22 metu mergina lauk, ziauru tikrai…. as isejau is tevu tik istekejusi ir tai mama verke kad su kuo dabar bendrausiu nes liko tik vyras ir brolis, o jai moteriskos kompanijos norisi bet aisku susitaike su tuo, be to tam paciam mieste gyvenam
Psichologa? Visu pirma, man sleikstuli kelia tie gydytojai, o tokie kaip psichologai isvis gatavi tik pinigus paimt ir vaistu kruva israsyt. Aciu, nereikia, as verciau su mociute pasikabu, kuri mane nuramina , nes pacios panasi vaikyste buvo, taciau tada dar buvo net ne 21 amzius, siais laikais visi labiau ispruse, taciau vistiek vyksta tokios pacios ir didesnes nesamones. Pvz mano tevai patys pas tecio mama gyveno 12 ar daugiau metu nemokedami uz jokius mokescius, o dabar savus vaikus nori kuo greiciau isgrust. Nu,man tai protu nesuvokiama, nes mamos istorija irgi panasi, kad ja jauna is namu vijo, tai kazkaip savu kailiu patyrus vaikam to savo nelinkeciau.
Čia skaitosi meilėje nesiseka dėl to, kad vaikinas gyvena pas tėvus ir dar ilgai gyvens?
Matot, pas mano tevus viskas atsiremia i pinigus. Pastovus dejavimas, kaip ju nera ir kaip viskas kainuoja. Pinigu yra, tevai apie 8 metus dirbo uzsieny, butas graziausiai isremontuotas, 2 masinos, tetis nuo ryto iki vakaro dirba be iseiginiu, mama irgi ne prasta darba pries puse metu gavo, tevu pinigu pati asmeniskai neprasau nuo mokyklos baigimo, na, nebent tikrai kokia beda, visa laika turiu savu, galima sakyti, jie man tik maista ir pastoge suteike paskutiniais metais. As irgi nesuprantu, seimoje mano manymu, turi buti vienybe kazkokia, kad vienas uz kita eitum, siuo metu as dirbu, taciau jiems to negana, nes kaip mes degradave tingines su sese, taip degradave. Man taip pabodo viskas, bet ka daryt, merginos? Kazkaip nesinori keltis pas vaikino tevus i ju butuka, atrodo, jausciausi ten ne sava , o ir vietos ne per daugiausiai…
ne, su vaikinu atskira istorija, uzsimenant apie ji – tai esu paskutine durne, kad su juo draugauju, buvo isdaves n kartu ir pan. tiesiog gyvenime jau nebeturiu kur detis, o cia dar net tevai nepalaiko.
Man tai yra tikrai nesuvokiama, turbūt vos tik duotų kažkokią tokią užuominą, kad gal jau kraustykis – išeičiau negrįžtamai, ta prasme man net sugrįžti aplankyti būtų per daug pikta ir skaudu… O šiaip, matau, esi stipri – susitvarkysi, tikrai
Greičiausiai jūsų negatyvus požiūris ir prišaukė dabartines nesėkmes. Čia pagalbos patarimų, kažin ar kuri turėtų, na gal, negaliu kalbėti už visus. Bet nebūkite tokia pikta ir nusiminusi, griebkit gyvenimą už ragų, pradėkit pozityviau galvoti, daugiau bendrauti su aplinkiniais, ir svarbiausia, užsibrėžkit tikslą, galų gale sugebėsit ir tą berną netikėlį mest ir susitvarkyti viską
Jis nori, jog atsikraustyciau pas jo tevus, bet zinant ji, tai turbut net su tevais normaliai apie tai nepasnekejo, o pats nusprende. Analogiska situacija – jis primygtinai neleidzia man gyventi bendrabuty studiju metu, sako, galesi pas mano teta gyvent ir dirbt. Taciau kai prisiejo pasneketi su ta teta rimtai, tai galeciau tik sesiju metu ir tai kaip supratau, nelabai nori, tada jis aprimo, kai pasakiau, jog ieskosiuos butuko. Taciau net tam butukui nera pinigu, o tevai yra pries, jie nori kad dirbciau pilnu etatu ir mokyciausi ir gyvenciau tik bendrike! Nes ten pigiausia ir “as turiu patirti sunkumus, nes visi patiria”.
Tiesiog idomu, ka veikia ir kur gyvena mano bendraamzes ir siaip panasaus amziaus merginos, nes as jauciuosi cia tokia vienintele nevykele, gyvenanti pas tevus…
Tavo vietoj būčiau tėvams kaip siurbėlė! Gyvenk pas juos, neieškok buto, jei planuoji artimiausią ateitį tam pačiam mieste. Tėvai turi rūpintis vaikais. O tu dar tikrai tokio amžiaus, kad neturėtų raukytis dėl to, kad neišsikraustai. Nereaguok į jų kalbas! Nori mokytis – taip ir daryk! Būtina dirbt? Neimk pilno etato. Gal tau taip tik atrodys, bet kažką norint pasiekt – turi lipti per kitų galvas (kad ir tų pačių tėvų). Jie negali tau nustatyt kaip gyvent ir ar tau reikia patirti tuos “sunkumus”. Net graudu
Na, zinau, jog man kainuotu labai labai daug nervu, o as tikrai neprasinesiu ju pinigu, tad bet kokiu atveju tektu dirbt. Nenoriu buti ir ta siurbele, visgi tevai, nesu piktybine, jeigu nori isstumt, tai pasistengsiu greiciau iseit, taciau zinau, kad paskui mama skambines kasdiena ir sakys, kaip musu truksta. Labiausiai noreciau su vaikinu issikrausyt i koki nuomojama butuka ir man butu per pilnos laimes per akis, bet bet…neturiu jegu tikrai lipti kazkam per galvas, o ypac artimiesiems, nes tai reikstu, kad jau visai visai nieko artimo neturiu
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
