Kaip susikloste gyvenimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Siuo metu isgyveni didele dvasine krize, nors man tik 22eji. Visa laika nuo mazens buvau gan uzsidariusi ir depresuota asmenybe, viskam kam man reikejo labai daug moraliniu pastangu ir paskatu. Vienu zodziu, noriu trumpai papasakoti apie savo gyvenima, padiskutuoti ir galbut sulaukti patarimu…Baigus vidurine isvykau padirbeti i uzsieni porai metu su drauge, taciau ten kuo toliau, tuo labiau nesisekdavo, po poros metu grizau atgal pas tevus…tada dar po gero pusmecio pradejau studijuot, gyvenau atskirai nuo tevu ir dirbau, taciau mokslai pasirode ne mano kisenei, tevai niekuo nepadejo (nors gyvenam tikrai ne itin skurdziai), todel sumokejusi kelis tukstancius meciau ir juos. Siaip esu antipatiska asmenybe, niekas nekelia man didelio susidomejimo, gyvenu pas tevus su sese, siais metais istojau i nemokama, tevus mus nori kuo greiciau isgrusti tiesiogine to zodzio prasme is namu. Siaip su jais santykiai buvo tikrai labai artimi, taciau jie laikosi nuomones, kad po 18 jie neprivalo rupintis vaikais ir kad vaikai privalo dirbt. O tas mane varo i depresija, nes tu darbu beveik nera, o jei ir yra, tai tik vienas zeminimasis, kalbu ne tik apie atlygi, bet ir apie darbo salygas, tikrai daug kur dirbau po mokyklos, todel patirties turiu tiek, kiek imanoma tureti. Jie nori, kad mes jau turetume ir darbus,ir dar mokintumemes ir gyventume nezinia kur, tik kad ne pas juos. O daugiau juk nera kur pasideti. Nekalbu apie tai, jog jie pasidare isteriski pedantai ir neduok Die, kiekviena diena nebus isciustyti namai. Galbut nerisliai sudeliojau visa teksta ar nekaip skamba, bet galvoj jau mintys pinasi ir viska tiesiog norisi isliet lauk. Draugiu galima sakyti visai neturiu, turiu vaikina, kuris irgi gyvena kol kas pas tevus ir panasu, dar ilgai gyvens. Niekur man nesiseka – nei meilej, nei karjeroj, nei bendravime…jauciuos pasmerkta. Ir tos , kurios siulys kazka naujo pabandyt – patikekit manim, bandziau, cia yra psichologines problemos, kurias galima isspresti tiesiog gera galva, bet manoji jau nebeisnesa…P.S nuo pat mazens galvoju kasdiena apie savizudybe, taigi gyvenima is tikruju matau tik juodom spalvom. Jauciuosi tarsi uzprogramuota…
Daug vargo su didele širdim sėkmės ir stiprybės tau tada didžiausios! Tikiuosi viskas su laiku išsispręs!
Autorei pagarba! Bent jau is keliu zinuciu atrodai stipri asmenybe, jeigu dirbai ir save issilaikei uzsienyje keleta metu, tai esi tikra saunuole. Taip pat sveikinu istojus i nemoka vieta, ne kiekvienam studentui pasiseka.
Perskaiciau, ka parasei ir susimarsciau apie kelis dalykus. Pati esu 2 kurso studente, studijuoju valstybes finansuojamoje vietoje VU. Is pirmo kurso patirties galiu pasakyti – netureciau laiko niekaip dirbti pilnu etatu, t.y. 8 valandas i diena + lankyti 4 paskaitas ( kurios trunka po 1h 30min). Ka jau kalbeti apie buto islaikyma, kuris didmiesciuose mazu maziausiai 500-600lt i menesi + pragyvenimo islaidos bei kokybiska “studijavima” (pvz namu darbu ruosima, gilinimasi i studijas, be to kaip sesijos???).
Siulyciau gyventi bendrabutyje, mazas mokestis ~150lt/men ir pabandyti dirbti puse etato. O ka ir kur zadi studijuoti? Galetum pradeti ieskotis darbo bent siek tiek susijusio su specialybe, tai butu gera pradzia karjeros link.
O tavo teveliai labai jau drastiskai elgiasi. Galiu juos siek tiek pataisyti, nes tevu reikalas yra uztikrinti savo vaiku esama ir busima gerove, tai reiskia – suteikti visa galima parama, kai jos labiausiai reikia. Idomu butu suzinoti, ka jie darys, kai visiskai pasens, pvz ne duok Dieve negaletu patys pavalgyti ir reikalu atlikti tualete, tai klausimas, pas ka jie pirmiausiai kreiptusi ir kieno pareiga butu juos slaugyti? Ju paciu vaiku ir tik vaiku. Mano akimis seimos nariai yra vieni uz kitus BESALYGISKAI atsakingi. Todel turetu teveliai bent siek tiek investuoti i savo palikuonio ateiti.
Taciau, visa tai nereiskia, kad jie turi apmoketi tau gyvenima 100 procentu. Manyciau, kad apmoketi bendrabucio islaidas ar bent jau maisto ir aprupinti butiniausiais reikmenimis yra privaloma. Tevai yra teisus, sakydami, kad atsakingumo ir savarankiskumo reikia mokytis nuo jaunystes. Ir sis kelias dazniausiai nebuna pats lengviausias. Bet atsimink, kad tie, kurie praeina daugiausiai sunkumu ir kliuciu – pasiekia geriausius rezultatus. Tikriausiai delto, kad isbandymai “uzgrudino” valia ir suformavo tvirta asmenybe. Tad nebijok ir ju!
tu bent patirties darbo turi..o as jau einu 22metus nei dirbus,nei pinigu savo turiu,nei meiles,jegu ir noro kazka veikt irgi nera…vis sakau reiks reiks viska daryt jau nuo 18m..ir va kaip baigiau mokykla taip ir seddziu toj pacioj vietoj tik didmiesti…apgailetinas vat as zmogus o ne tu
Na, jie labiausiai engia mane dėl to, kad kur as beeiciau, vistiek man nepasiseka, kad kaip ir nera galutinio rezultato, nes visur pradejus dirbt ar isvaziavus, iseinu arba griztu pas juos. Jie mano, kad darbo vietas keisti blogai ir pan. Ir uzsieny buvau uzsidirbus daug sau, pilnai save islaikiau, buvo vienas momentas, kai ilgai neradau darbo ir jie man tada padejo, dabar jie viską hiperbolizuoja, t.y ispucia, jog i mane atseit sukista tiek tukstanciu ir mazdaug niekas neatsipirko. Kiekviena diena kiekvienam zingsny girdziu is ju tik moralus, kaip reikia gyventi ir pan. , tik paaugus supratau, kad esu uzsidariusi tik del savo tevu riboto poziurio. Be viso sito, jie yra nesveikai taupus, ypac tetis, jis yra labai saziningas zmogus, jei ir pasitaikytu kokia galimybe kazkaip pasukciauti, kad ir nedaug, nesvarbu kokiu atveju, jis to nedarytu. Zinoma, tai pagirtina, taciau kas per daug tas nesveika. Nejaugi visos merginos iskart iseina is tevu namu po mokyklos/studiju arba pas vaikinus?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
