Aš dabar labai lengvai vaikinams pasakau,kad nenoriu su jais būti ir lengvai atsikratau sutiktų gatvėje ar dar kur nors gerbėjų- pasakau,kad esu ištekėjusi O vienas sako netikiu, parodyk žiedą, tai aš išiesiu savo vestuvinį žiedą! štai taip kai buvau susižadėjus, tai sunkiau būdavo atkabinti prisikabinusius gerbėjus,nes sakydavo,kad tokius žiedus,kad ir auksinius su akute bet kas gali nešioti,nebūtinai sužadėtuvių ot būna nesupratingų bernų ;D o dabar storas auksinis žiedas ant dešinės rankos piršto jau nebesukelia abejonių ))))

O dėl pasimatymų paauglystės laikais.. būdavo irgi variantų, kai stengdavausi kuo greičiau baigti pasimatymą ar kažką suvelti,kad mums nepakeliui.. su vienu gerbėju turtingu iš kito miesto sunkiai sekėsi,nes dovanas siuntinėjo,o aš tai niekad nebuvau ių tų,kad dėl pinigų galėčiau būti su vaikinu, tiesiog labai man jis nepatiko ir stengiausi nutraukti bendravimą ilgokai teko sukti visokias suktybes,kad atsikratyčiau vienas labai juokingas pasimatymas buvo (ačiū dievui į jį savo mašina atvažiavau, tada buvau 18-metė) susipažinus su vaikinu per internetą, susitikom,o jis gal 160 cm ūgio daugiausia, aš pati labai aukšta, truputį virš 180 cm. tas dar nieko, bet jau koks kvailas buvo, tai nėriau paskui atgal į mašiną pasakius,kad reikalų turiu ir nemačiau jo daugiau

Tiesa, dar vieną vaikiną, kai labai norėjau palikti, kažkaip jau nieko gero buvo tas bendravimas su juo, tai stengiausi kuo daugiau pyktis ir kuo labiau visada būti nepatenkinta ;D dar vieną kartą atėjo pas mane ir rado vakarėlį, į kurį pakviestas nebuvo tai kaip supratot, pavyko tikrai baigti santykius nesusipykus,o labai paprastai- atšalo santykiai, mums nepakeliui D

Tai ir mano pirmoji “meile” kazkoks maniakas… issiskyrem (palikau nes tratino kaimyne ), tai matydavau kaip spokso i mane po langais atsistojas, laukdavo prie namu, tevam skambinedavo, pasakodavo visokias nesamones,verkdavo jiem, isbudavo per nakti prie mano namu… penkti metai eina jau, kaip mes nebe pora. Tai praeita ziema jis dar mane persekiojo. Suzinojo kur dirbu, tai stovedavo po langais ir spoksodavo kapisona uzsidejas , o kai bandydavau iki jo prieit, jis pabegdavo . Nu nafik kokiu buna bjaurybiu…ir zinok tu man ant kokio psycho uztaikysi…

fatimaf , o kai draugavot nebuvo kile niekada abejoniu del jo psichikos, kad ir menku? Sunku patiketi, kaip taip zmogus pasikeicia… brrr

Mano juokingiausios skyrybos buvo su paskutiniu vaikinu, su kuriuo draugavau prieš sutikdama tą, kurio pavardę šiandien nešioju.

Draugavom virš dvejų metų, bet vieną dieną atsibodo tiesiog matyti, kad visi rūpesčiai yra ant mano vienos pečių. Kažkaip natūraliai ėmėm ir nustojom bendrauti. Savaitė, dvi… Susitariau su draugu Akropoly kartu eit dovanų rinkti saviem. Draugas, kaip visad, vėlavo valandą ar ten pusantros, tai aš kuičiausi knygyne

Parašo mano meilė seilė žinutę – gal nori susitikt, reikia pasikalbėt, bla bla.. Sakau, nu, aš dėl tavęs laiko negaišiu, aš Akropoly, nori – atvažiuok. Atvažiavo. Ateina ir sako – tai einam gal į kavinę kokią… Sakau, neturiu aš ką taip ilgai su tavim kalbėti, kad verta būtų į kavinę eiti. Sako, tai šiaip prisėdam kur. Atsisėdom ant suoliuko priešais NewYorkerį

Patylėjom, patylėjom. Sako: ką darom? Sakau: o tai ką čia jau padarysi?

Dar pora sakinių persimetėm (iš serijos “tai likim draugai”, aišku, bullshit ), atėjo mano draugas ir išėjom ieškot dovanų. Tas tik mirkt mirkt, sako, kas čia buvo? Ai, sakau, nieko, viena dovana mažiau pirkt…