Sveikos. Dar nesugalvojau, kodėl čia rašau. Gal todėl, kad noriu pasikalbėti. Jau ilgą laiką nebejaučiu pilnatvės, gyvenimo džiaugsmo. Atrodo kuo toliau, tuo labiau grimstu į prarają.. Turiu artimų draugų būrelį, kurie mane myli ir aš juos be galo. Turiu vaikiną, su kuriuo jau kartu esame ilgai, visada jaučiu iš jo pusės didžiulę meilę, žinoma aš jį taip pat myliu. Atrodo ko daugiau reikia, ar ne? Ilgiau nei puse metų kenčiau labai didelę savo gyvenime krizę, nes per visą laiką nesugebėjau susirasti darbo, pasidarė blogi santykiai su šeima, dažnai sirgau, VISKAS nesisekė, atrodo buvau vaikščiojantis bėdas ir nelaimes traukiantis objektas. Buvau be nuotaikos, pikta, netgi agresyvi kartais, viskas buvo blogai, grįžus namo verkdavau, kai tik turėjau progą pabūti viena. Nežinau kaip, bet dažniausiai prie draugų susilaikydavau, nepratrūkdavau, nors buvo pasitaikę visko. Tačiau tiek draugai, tiek vaikinas suprato mano situaciją, mane palaikė ir bandė visaip padėti. Dabar susiradau darbą. Džiaugiausi tik tą akimirką, kai sužinojau, jog esu priimta. Darbas tobulas, bet vis tiek nesijaučiu laiminga. Galbūt dėl to, kad per ilgai sėdėjau duobėje, laikydama save nevykėle ir dabar man tiesiog sunku išlysti iš šios melancholiškos būsenos? Nebežinau ką daryti, atrodo tikrai turėčiau džiaugtis savo gyvenimu, neturiu dėl ko skųstis, turiu viską apie ką visada svajojau, nustojau traukti keistas ligas, susiradau darbą, santykiai su visais yra geri, bet mano būsena nesikeičia. Viduj tuštuma, noriu tik gulėti lovoj nuo visų atsiribojus ir su niekuo nebendrauti. Kur dingo mano gyvenimo džiaugsmas?? Nebežinau ką dar gyvenime galėčiau pakeisti… Gal kas nors taip pat tai išgyvenot? Kaip “pasveikot” nuo šios “ligos”?