Kas tai per jausmai?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Su nauju vaikinu draugaujam virš 3 mėn. Jis kol buvo vienišas, susiplanavo atostogas šventiniu laikotarpiu pas gimines ir draugus užsieny. Prieš Kalėdas išvyko ir grįš tik po Naujų. Ir nesuptantu kas per bjaurūs jausmai mane apniko.. Matau instagrame kaip jo puskė kelia kas valandą-dvi storius kaip ten kubile visi maudosi, alkoholis liejasi per kraštus, eina miegoti 7 ryte, kai aš jau keliuos. O jis man parašo 2-3k per parą, pranešdamas, jog viskas jam ok, trumpai pasakydamas kur buvo, ką matė. Bet aš jaučiu per gyvenimą nesu tiek bliovusi, kiek per šią savaitę, jam išvykus. Ir nesuprantu ar tai pavydas, kad jam ten linksma, faina, o man čia shūdas, jaučiuos vieniša? Ar kai pasakė, jog būčiau rami, nes dabar jis-mano, tai man kažkoks savinkiškumo jausmas įsijungė? Ar kažkokia paranoja iš nežinomybės?
Bet nežinau kaip su tuo tvarkytis, atrodo sudrąskysiu save iš vidaus o dar visa savaitė tokia pat laukia.. Norisi išvis jam parašyt, kad davai atsiribojam, nebendraujam ir pranešk tik kai jau būsi Lt. Bet nenoriu jo nuliūdint, sugadinti jo atostogas. Norisi įjungti savyje mygtuką – px, bet turbūt nėra tokio..
Nieko jam nerasyk. O tai labai nekaip atrodys. Sedi zmogus kubiluose su giminem, linksminasi o tu bliauni. Susiimk. Parvaziuos ir bus tavo.
Jei jau nuo pat draugystės pradžios taip norit laikyt jį prisirišusi tai nieko gero nebus. Kuo labiau spausit, tuo labiau tols. Aprimkit, jis su šeima, draugais, tegu atsipalaiduoja, ir pati nueikit kažkur su savais draugais prasiblaškyti. Negalvokit savanaudiškai, neparodykit savo nepasitenkinimo.
Kai seniau ex pareiškė kalėdas ir naujus švesiantis užsienyje su giminėmis ir draugais, nu o aš ką noriu veikt turėsiu viena Lietuvoje. Tai buvo paskutinis kartas kada matėmės. Padėjau dideli taška tame reikale.
Cia tai istorijai neturi reiksmes. Jie tik tris men pazistami.keluone jau seniau buvo planuota. Tai normalu, kad vienas ir isvaziavo.
Neriškit vaikino už pavadėlio. Būtų atostogas susiplanavęs be jūsų, kai jau buvot kartu, dar būtų šiek tiek suprantama, dabar mažų mažiausiai kvailai skamba tokios paranojiškos mintys
Aš viską suprantu, jog tai kvaila, kad esu prielipa. Bet kaip savyje tai pakeisti? Kaip nebūt paranojiškai. Draugų neturiu pati, su kuriais laiką leisti. Geriausia draugė gyvena užsieny, kita draugė su vyru, vaikais, irgi retai susitinkam. Tau užsikaukt vienai namuose norisi.
Draugė su vaikais irgi žmogus nuvarykit pas ją kavos kokį sausainį su žaisliuku mažiems paėmus. Vis geriau nei namie sėdėt ir bliaut
Bliambacki, kai mes tik pradejom draugaut, jis po triju menesiu draugystes penkiem menesiam i erasmusa isleke. Atlaikem. O cia dvi savaites.
Draugė su vaikais tai irgi namie nesėdi, šventiniu laikotarpiu pas abiejų gimines visoj lt važinėja, susitinka su draugais, kurie irgi vaikų turi. Tai mes su ja kartą per 2mėn tik pasimatom kavos.
Aš suprantu puikiai, kad mano reacija neadekvati. Atrodo geriau mest jį norėčiau ir gyvent be tokių nemalonių jausmų viduje (arba susirast tokį pat prielipą). Bet nereikia ant manęs varyt, aš ieškau pagalbos, sprendimo, noriu suvokti iš kur, dėl ko tie jausmai kyla manyje? Pavydas, perdėtas prieraišumas, noras žinoti kiekvieną žingsnį, jei žmogus jau mano. Psichologas gal padėtų susivokti? Ar jis tik išklauso problemas?
Tokiu situaciju gyvenime bus labai daug, kai žmogus vienas kazkur keliaus, eis su draugais, kolegom, giminem. Tai neisvengiama. Jusu beda, tame, kad neturit draugu, tad iskart arsiranda žmogaus savinimasis, pavydas, kad jam gerai. Galite kreiptis pas paicholigus, gal pades, dirbkit pati su savi, uzsiimkit kikia veikla, susiraskit hobiu, bendraminčių, kad turėtume taip pat ka veikt ir kuo rupintis, dziaugtis
Nemanau kad tai yra meile, jei jus negalit pasidziaugt kad jis gerai leidzia laika su giminem per sventes. Esat savanaude ir galvojat tik apie save. Uzjauciu berna.
Mano ex buvo panašus, abu be draugų, savaitgaliais nebent pas vienus ar kitus tėvus važiuodavom pasibūt, o taip visur kartu dviese. Ir gal pripratau taip. Nesavarankiška esu?
Na pakentesi kol gris. Ir tiek tu kanciu. Gerai, kad pati supranti, jog cia neadekvatu. Tai ir valdykis. Jei nera toks be draugu ir nores siek tiek laiko praleist su jais, be taves irgi teks ismokt neprilipt. Kitaip gali santykius sugadinti. Toks tas ur mokymasis per patirti. Svarbiausia gi suprasti, kada tavo pacios problemos ir neuzverst ant kitu.
Manau tikrai pavydas ir noras ji savintis, kad jis butu tavo nuosavybe ir jo dziaugsmas priklausytu nuo taves. O kai matai, kad ir be taves jam linksma, tada tau skauda, kad jis nepaklusta tavo isivaizdavimui kaip reikia elgtis.
Kuo greičiau tvarkykitės, susiraskit veiklos, nes nenormalu taip reaguoti. Kodėl nieko neveikiat pati?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
