Dirbu kebabinėj, naktinėje pamainoje.. tai oooooj kiek prisižiūriu visko.. Vienas baisiausių klientų tai kokių 35-40 metų vyras,kuris visada atėjęs perka kebabą su 4 papildomom mėsom ir rėkia ant mūsų,kad vistiek neįdėsim tiek ir esam vagys,kad mūsų šefas kraunasi turtus apgaudinėdamas mus ir pirkėjus.. Matomai turi didelių psichinių problemų žmogus,nes tas pats kartojasi kiekvieną kartą o šiaip tai savaitgaliais pamatom visus įmanomus alkoholio padarinius,nes po klubų ir barų visus traukia pavalgyt greito maisto ;D

teko dirbti sestadieni. skambutis. pakeliau rageli, pasakiau imones pavadinima. o man “kaip suprantu Jus dabar nedirbate”. aisku, kad ne… as savo imoneje gyvenu.

na, kai kur duoda ne tik pakabas, perkant ruba, bet ir rubu maisa, ta specialu… NEMOKAMAI

Turiu vieną klientę, kuri kas kart atėjusi bamba, kaip pas mus viskas brangu, kokia baisi kokybė, kad kitur galima rasti pigiau, bet… vis tiek perka ir kalbu ne apie drabužius, o apie salonų įrangą

labiausiai erzina tokie klientai, kurie negerbia kitų darbo- parduotuvę palieka kaip po karo.. nejau sunku paėmus daiktą jį padėti į vietą? ir dar tie, kurie pardavėjas laiko visiškai niekuo- nesisveikina. labiausiai įsiminė situacija, kai pasisveikinus moteris visiškai nereagavo, tada pamaniau, kad gal neišgirdo, tada pakartojau laba diena, tai akivaizdžiai pažiūrėjo bet nieko nesakė. kažkaip sukilo nervai, palaukiau kol geriau apsidairys ir nuėjau pasiūlyti pagalbos, ji tik sugebėjo pakelt akis ir pažiūrėt į mane, bet neišleido nei garso. tada jau pasijutau negerai aš, nes kaip gi, ji turbūt nebylė, o aš ją dar su tuo laba diena kankinu. praėjus kelioms minutėms įėjo kita moteris į parduotuvę, priėjo prie tos “nebylės” ir jos pradėjo sau smagiai čiauškėt- “oo pažiūrėk ką radaaaau”.

kai panašiai nutinka vieną kartą, na nieko, bet kai dažnai, susimąstai kokio žemo lygio žmonių pilna.

Aš tai dirbu drabužių parduotuvėje, tai būna dienų, kai viskas taaaip nervina, visi klientai taip erzina – galvoju “jėzau, ko čia einat, jei nieko neperkat”, ateina, apsuka ratą, viską išknisa ir išeina O aš taip skrupulingai viską būnu sulanksčius, sudėliojus Ir dar nervina, kai prašo nuolaidos – juk čia ne turgus, eik į turgų ir derėkis. Arba būna dar tokia rūšis klienčių, kurios nesimatavusios perka drabužį, o tada po poros dienų grąžina

Bet būna ir labai malonių, fainų klientų – vieną kartą porelė praleido parduotuvėje gal pusantros valandos, mergina išsimatavo visus įmanomus xs dydžio drabužius, bet galiausiai apsipirko ir dar jos vyras paliko man 5 litus kavai už kantrybę Tai buvo mano pirmieji “arbatpinigiai” dirbant parduotuvėje

Man didžiausi keistuoliai yra tie, kurie ateina į parduotuvę ir kaskart aiškina, oj, kaip čia pas jus braaaaangu… Ojjj.. Maximoj šite obuoliai 2,99! Ir esmė tame, kad nuo tokių bobulių negali atsitraukti, išvadins tave nemandagiu, valdžiai praneš, gausi pylos. O šiaip keistuoliai yra bendradarbiai.. tai gėjus, tai pedofilas, tai alkoholikas. :/ Dabar jau niekas manęs nebenustebins.

Visada norėjau dirbti gyvūnų parduotuvėje. Bet pagalvojus, turbūt sunku.

kai dar senai dirbau rūbų pardoje, tai vienas pirkėjas paprašė,kad jam ir pakabas parduočiau. tiesiog pirko porą rūbų ir sumastė iškart ir pakabų įsigyt.

Kai dirbau batų parduotuvėj, irgi būdavo begalė tokių pirkėjų, kurie reikalaudavo nuolaidų, nors mums tuo metu buvo skiriamos tik tokios pat nuolaidos kaip pirkėjams, turintiems nuolaidų kortelę, t.y. 15%, ne daugiau. Bet jie niekada netikėdavo…

Paieškosiu temos apie pirkėjus, ten esu rašiusi porą istorijų

Vienas vyras atėjęs reikalavo parduoti jam batus, kuriuos jis prieš 30 metų Maskvoje koncerte pas kažkokį dainininką matė. Ir jis nejuokavo, jam labai rimtai reikėjo tų batų, toks jau pagyvenęs vyriškis, valandą laiko su kolege klausėmės apie tą koncertą ir bandėme paaiškinti, kad po 30 metų kažin ar jis ras tokius batus (žinoma, iš jo pasakojimų ir klajojančių minčių net nėjo suprasti, kas ten per batai). Ne kartą yra atėjusios moterys, kurios pykdavo, kad pas mus nėra 43-44 dydžio batų moterims. Irgi tekdavo ilgai atsiprašinėti, viena net vadovę pakviesti pareikalavo. O mums tik palengvėjo, kai visa ta našta vargšei vadovei atiteko. Kada rimtai išsigandau, tai kai buvo atėjęs toks apie 40 metų vyras, ant rankų daug tatuiruočių, plikas, su treningais ir pradėjo apžiūrinėti batus. Iš pradžių moteriškus, vartė, žiūrinėjo, tada vyriškus (visus tik sportinius apžiūrinėjo). Prabuvo parduotuvėje jis pusantros valandos, daug kalbėjo telefonu, galiausiai paprašė antro bato. Atnešiau, kolegę jau juokas ima, o man baisu. Maniau pasimatuos, o jis manęs klausia “kaip manot, man čia prapjauti, įdėti mažą maišiuką ir užsiūti pavyks?” Neturėjau ką pasakyti, kolegė pabėgo į sandėlį, kažką numykiau, o jis nupirko batus ir išėjo. Kaip supratau, ne kokiems tikslams tuos batukus naudos, bet pasakyti kažką buvo baisu…

Aš dirbu su dovanų paslaugų dovanų čekiais, kurie galioja metus laiko. Ir už viską labiausiai nervuoja, kai man klientai drasko akis, kad pratęstume tuos kuponus, arba gražintume pinigus, jei jie nesugeba per metus laiko pasinaudoti tuo čekiu. Suprasčiau, jei galiotų 3mėnesius, o dabar visus 12… Kai jau užknisa, tiesiai šviesiai sakau – jei nusiperkat pieną maximoj ir baigiasi jo galiojimo laikas prieš jums spėjant jį išgert, tai einat į maximą ir prašot, kad pratęstų pieno galiojimo laiką? Susimąasto tada