kokia as durne!
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Eisiu iskart prie esmes. Negaliu persilauzt. Kai santykiuose su vaikinu iskyla problema, nemoku jos sprest. Nuo tokio zmogaus,kuris kazka ne taip pasako ar padaro, man norisi begti. Tiesiog pasitraukti nuo to,kuris skaudina, nekelti jokiu skandalu, nesiaiskinti, nespresti to,kas manau gali buti issprendziama..Man sunku pasakyti zmogui tiesiai sviesiai kas jo elgesyje man nepatinka, kaip jauciuosi ir pan, nes taip jausciausi tarsi apnuoginta. Toks vaizdas, kad pasakydama viska nuo sirdies, rizikuociau buti nesuprasta, sulaukti priesingos reakcijos, buti pasiepta, isjuokta del savo jausmu ir pan. To pasekoje, viska kaupiu savyje. Tas emocijas, kurios kaip tiksinti bomba anksciau ar veliau sprogsta. O kai sprogsta, daznai situacijos neimanoma pataisyti, isspresti problemos, nes jei ir atrodo, kad viskas issisprendzia, jauciu viduje kazkoki sloguti….Nemoku paaiskinti, bet tas jausmas uzknisa.. :/ O su laiku pastebiu,kad mano meile antrajai pusei pamazu blesta. manau,kad del situ neissprestu problemu. Va cia ir susidaro uzdaras ratas. Niekaip negaliu saves nugalet. Gal kam buvo panasiai?Kaip issprendete sia problema?
Na jei zmogus is taves gali paisaipyt tai nesuprantu kas cia per santykiai kad tokiu “tobulu” santykiu nenori griaut.
ne del to,kad nenoriu griaut, o del to,kad negaliu atverti savo sirdies,pasakyti viska kas nepatinka, kodel isizeidziau. Ir visa tai del to,kad bijau buti nesuprasta, palaikyta isterike, galbut net nenormalia. Jus visos zinom kaip vaikinams sunku suprasti moteris.Tai ka laikau problema as,jis gali palaikyti tik smulkmena, ik kurios puciu burbula. Nors visada stengiuosi laikytis sveiko proto…
Tokią pačią problemą turiu ) Dar nesugalvojau kaip persilaužti
O,pasirodo ne as viena Blemba,manau normaliai net nesugebejau paasikint,tai dabar panos skaito ir galvoja wtf tau yra?
Buvo su pirma meile. Galiausiai viskas susikaupė ir vieną dieną taip pašėlau, kad paleidau šakutę, išmečiau iš buto (buvo atėjęs vakarienės po “draugiško” pasimatymo su kita), iškoliojau kaip reikalas ir paskui palikau. Dabar jei kas nepatinka rėžiu tiesiai savo antrai pusei.
Nesmagu, o zinojai,kad jis turi kita?
Atseit ji buvo “tik” draugė, buvo ir prieš tai tokių draugių, tai apsimečiau labai tolerantiška, bet tik sveikatą susigadinau. Nereikia taip daryti
Gal vaikinas nepatikimas, ir tu tiesiog bijai atsivert pries ji? Situacija nekazka, nes santykiuose abu turit but atviri ir apnuoginti kaip tu sakei viens pries kita. Tik taip jus vienas kita pazinsit iki smulkiausio kaulelio, ir tik tada suprasit ar jus skirti vienas kitam.
Pries tai buvo nepatikimas, o dabar patikimas vaikinas,bet situacija kartojasi, sunku atsiverti, geriau norisi pabegti ir tiek :/ Bet kaip jis gali zinoti kaip galima,o kaip negalima, jei nieko nepasakau kas ne taip? bet negaliu.
Rekomenduoju po truputi išmokti sakyti dalykus, nes tokios “užsigulėję” blogumai labai neigiamai veikia bendrą emocinę savijautą. Pati darau tokia metodika – “ant karštųjų” vis tik negaliu nė pusės žodžio išspausti, bliam, niekaip pro gerklę nepraeina, tačiau per kažkokį laiko tarpą (valanda, diena, ect.) stabilizuojuosi, konkrečiai apgalvoju, ką aš noriu pasakyti, tada pasisodinu priešais ir pasakau. Perspėju iš karto – tai gali ir visiškai nepasiteisinti. Labai priklauso nuo to asmens. Bet pačiai “ant širdies” tikrai lengviau paliks.
Asmeniškai – mano patirtis neigiama. Paskutinis pvz. : prieš pora dienų pasakiau saviškiui, kad man nepatinka tai, kaip dabar mes bendraujam, reikia kažką daryti, jis sako, ok, susitiksim – pašnekėsim. Susitikom vakar. Nepašnekėjom. Laiko užteko tik pavalgyti ir pažiūrėti krepšinį. Ir vat taip vat. Bet turiu liūdnesnių patirčių.
nesutikote to Vienintelio …
As irgi tokia :X Jis mato, kad kazkas negerai, kad bunu susiraukus ar liudziu ir klausia, kas yra, o as vis atsakau ”nieko”, nors viduj bunu kupina pykcio ar priekaistu.. Ir niekaip nepersilauziu, negaliu taip imt ir pasakyti, kas negerai. Ir ne del to, kad bijau likti nesuprasta, o tiesiog negaliu ir viskas. Sedziu ir tyliu. Baisu, bet ka daryt su savim, kaip persilauzti?
visi zmones kazkodel mano,kad yra keisti ir nesuprantami. Siaip aisku baisu , nemalonu but atviru,bet ir smagu issikalbet ,ir labai naudinga… Teks jums persilauzt,arba visa gyvenima kankintis ir kankint kitus…
gal verta nueit pas psichologą? Panagrinėti vaikystės patirtis, juk iš kažkur tai yra atėję. Prisiminkit, ar pykdavosi jūsų tėvai, ar tylėdavo užsisiuvę? Turite pati save laužti, treniruotis.. Gaudykit save, kai nuryjat ką nors tokio, kas nepatinka. Esu tokia pati, beje, bet stengiuosi nenutylėti. Kita vertus, reikia mokėti išsakyti, kas blogai, neisteriškai, o kartais pati savęs nesupranti, žinai, kad blogai, o kas, nežinai
santykiuose labai svarbu yra kalbėtis. negalima visko laikyti savyje, todėl ir kyla po to problemų, o ateityje net ir rimtų psichologinių problemų. taigi nebėgsi visą gyvenimą nuo kiekvieno. Būtinai psikalbėk su vaikinu ir papasakok kas tave neramina, kas nepatinka ir pan. Išmok pasitikėti žmonėmis, išsipasakoti. Gal turi kokią gerą draugę kuriai galėtum išsipasakoti? Manau pradžiai padėtų
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
