Nebesislėpsiu. Rašiau anonimiškai, o dabar manau, kad viskas jau man aišku – nusprendžiau nusiimt varnelę.

Taigi. Išsiskyriau. Po pusantrų metų. Prieš maždaug savaitę. Bendravom. Ir vis tikėjausi. Laukiau. Skyrybų priežastis kiek keista – nenoriu tavęs daugiau skaudint, todėl dedam tašką. Tą dieną jis verkė, verkiau ir aš. Kentėjom abu. Buvo jo duotas pažadas – rūpintis. Na gerai, galvoju Jis manęs pasiilgo. Ir myli mane. Vis dar esu idealas. Na, bet ir tas BET. Aš asmeniškai pastebėjau, kad atšalimas vyko kokį mėnesį. Retesni susitikinėjimai, šaltesnis bendravimas, na, bet būnant kartu – nesiskundžiau. Tada buvo melas, ir jis mane ignoravo. Kitą dieną pabendravom, vėl ignoras. Sekė pokalbis, kurį minėjau ankščiau.

Ir, praėjus beveik savaitei, mes bendravom. Draugiškai, tikrai normaliai. Lyg ir viskas galėtų būti gerai, vis tikėjausi naujos jausmų bangos, vėl jo iniciatyvos. Nesulaukiau. Iki šiandien viskas buvo taip. O dabar vakare iš jo žodžių supratau, kad nesu labai svarbi. Ir pasirodė, kad tas laikas kartu nėra jam svarbus. Net nemoku paaiškint jo elgesio, bet to nesitikėjau. Ko jam reikia – svaigintis alkoholiu. Ir dar drįso pasakyt, kad pažadą tesės.

Bet viskas apvirto aukštyn kojom. Pajaučiau pyktį. Ant jo ir savęs. Kaip galiu leist save taip mindyt, ir kaip žmogus, kuris planavo mūsų ateitį, gali mane mindyt ir pasitraukt, pasiduot. Vienintelis klausimas – KAIP.

Neberašysiu ir neskambinsiu. Kontaktus mano žino, norės – kažką darys, ne – abu gyvensim. Tik atskirai.

Tai buvo daugiau nei meilė mums abiems. Ir dabar yra labai skaudu. Labai. Išsiverkiau, o dabar laikas pradėt mąstyt. Naujas etapas

Ačiū, kas nepatingėjot perskaityt. Kažkaip kiekvienas dabar nuoširdus žodelis suteikia stiprybės, kurios reikia Išgyvensiu, bet šiuo metu – esu sugniuždyta.