Kvailelės meilė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nebesislėpsiu. Rašiau anonimiškai, o dabar manau, kad viskas jau man aišku – nusprendžiau nusiimt varnelę.
Taigi. Išsiskyriau. Po pusantrų metų. Prieš maždaug savaitę. Bendravom. Ir vis tikėjausi. Laukiau. Skyrybų priežastis kiek keista – nenoriu tavęs daugiau skaudint, todėl dedam tašką. Tą dieną jis verkė, verkiau ir aš. Kentėjom abu. Buvo jo duotas pažadas – rūpintis. Na gerai, galvoju Jis manęs pasiilgo. Ir myli mane. Vis dar esu idealas. Na, bet ir tas BET. Aš asmeniškai pastebėjau, kad atšalimas vyko kokį mėnesį. Retesni susitikinėjimai, šaltesnis bendravimas, na, bet būnant kartu – nesiskundžiau. Tada buvo melas, ir jis mane ignoravo. Kitą dieną pabendravom, vėl ignoras. Sekė pokalbis, kurį minėjau ankščiau.
Ir, praėjus beveik savaitei, mes bendravom. Draugiškai, tikrai normaliai. Lyg ir viskas galėtų būti gerai, vis tikėjausi naujos jausmų bangos, vėl jo iniciatyvos. Nesulaukiau. Iki šiandien viskas buvo taip. O dabar vakare iš jo žodžių supratau, kad nesu labai svarbi. Ir pasirodė, kad tas laikas kartu nėra jam svarbus. Net nemoku paaiškint jo elgesio, bet to nesitikėjau. Ko jam reikia – svaigintis alkoholiu. Ir dar drįso pasakyt, kad pažadą tesės.
Bet viskas apvirto aukštyn kojom. Pajaučiau pyktį. Ant jo ir savęs. Kaip galiu leist save taip mindyt, ir kaip žmogus, kuris planavo mūsų ateitį, gali mane mindyt ir pasitraukt, pasiduot. Vienintelis klausimas – KAIP.
Neberašysiu ir neskambinsiu. Kontaktus mano žino, norės – kažką darys, ne – abu gyvensim. Tik atskirai.
Tai buvo daugiau nei meilė mums abiems. Ir dabar yra labai skaudu. Labai. Išsiverkiau, o dabar laikas pradėt mąstyt. Naujas etapas
Ačiū, kas nepatingėjot perskaityt. Kažkaip kiekvienas dabar nuoširdus žodelis suteikia stiprybės, kurios reikia Išgyvensiu, bet šiuo metu – esu sugniuždyta.
oi autore aš tave taip puikiai suprantu… užvakar naktį išsiskyriau su vaikinu… labai skaudžiai, sužinojau nemalonių dalykų, bet… esmė tame, kad tik mums išsiskyrus atėjo suvokimas, kad jis man svarbus… labai svarbus… niekada jam to nesakiau, visada aiškinau, kad mes tik gerai leidžiam laiką, mūsų nesieja jokie jausmai, bet tai tebuvo savisauga… dabar nežinau ką daryti: ar palikti viską taip su viltim, kad jis pats dar kažką darys, ar paminti orumą ir pripažinti jausmus?
o šiaip galiu patarti atsibudau nusižliumbus, nulėkiau pas draugę, visą dieną ji klausė mano dejonių, paskui sulėkė kiti draugai ir į mano skyrybas pažiūrėjo su humoru.. ir viskas palengvėjo.. be to ryte atsibudau su kardinaliai pakeista šukuosena – iš pilkos pelės tapau blondine.. ir žinoma nuskuodžiau šiandien iš pat ryto shoppintis… niekas taip nepakelia nuotaikos kaip nauji pirkiniai… vat tegu dabar gailisi kad prarado tokią kerinčią blondinę su nauja rankine
Labai jau į mano istoriją primena. Po 5 metų draugystės mane paliko. Mat nebežino ar myli,, galvoja, kad čia tik pripratimas, bet jokios meilės. Prieš išsiskyrimą dar 1,5 mėn kankino. Melavo, tam, kad nesusitikt, ignoravo… Labai sunku, bet kažkaip reikia gyventi toliau…
Žiūrint dėl ko išsiskyrėt, ir kokie tie dalykai. Kiek laiko draugavot, ką jis jaučia
Nusišypsojau, šaunuolė esat
Na aš saviškiui visada sakiau, nebūk naivus, kai planuodavo mūsų ateitį, tačiau su laiku ta naivuole tapau pati. Visad kartodavo, kad jam dzin, ką sako kiti, aš būsiu jo ateity ir jis manęs nepaleis. Ir dabar taip skaudu, atrodo, kad tie žodžiai nieko nebereiškia… Ankščiau susipykus jis jau po kelių valandų prisistatydavo, sakydavo, kad nebus gerai, bus tik geriau.Ir būdavo. Kaip vaikinas, jis man duodavo visko, ir tie pykčiai, ir džiaugsmas – buvau be galo laiminga. Taip noriu vėljo apakbinimų, dar negaliu suvokt, kad viskas baigėsi.. Ir taip norisi čia rašyt rašyt ir rašyt, nenoriu užsidaryt savyje
Man įdomu, ar jis norės susitikt, ar jam vėl reikės manęs. Nes aš jam vis dar tobula moteris. Manau, nors ir nenoriu teisint, kad tas šaltumas yra kaukė, nes vėl pripažinti, kad sunku – gėda. O ir klupėjęs, ir maldavęs yra ..
labai sunku, bet iš savo patirties žinau, kad viskas po truputį praeina… ne vieną meilę iškentėjau taip bet šiaip visada laikaus tos praktikos, kad reikia viską padaryti iki galo… nes galbūt po kiek laiko tu gailėsies kad kažko nepadarei, kad galėjo jūsų santykiai būti kitokie… o jei įdedi viską ką gali, tai tada nuryji tą apmaudą, pakeli galvą, nusišypsai ir pasakai: gyvenimas eina tolyn… ir tada lieka tik patirtis, pašnekesiai su draugėmis prie vyno ir juokas iš to kas atrodė svarbu
Viskam reikia laiko, bet negaliu sau leist sustot. Noriu, kad pasigailėtų. Noriu. Ir noriu iki Kalėdų sulaukti to, ko laukiu dabar.. Tik nežinau, ar dar to reikės Bet noriu.
nutraukti santykius mes bijom, nes bijom tos tuštumos kuri atsiranda, bijom, kad niekada nebebus taip gerai kap buvo, kad niekada nebesutiksim kito tokio žmogaus, nes šis buvo geriausias… bet juk taip nėra… beveik visada kaip paleidi senus santykius, naujieji atneša dar kažką geresnio
o juokingiausia, kad aš tai rašau visa apsiašarojus, nes jau niekada nebebus gyveime taip kaip buvo su šiuo vaikinu.. verkia širdelė, o protas sako: durne, juk nebe pirmą kartą taip… ir visada viskas baigdavosi tik geriau…
Taip, ir man taip pat Aš nenoriu nieko kito, man nereikia, aš noriu visko, ką jis man galėjo duot. Planavau, kaip prieš šventes vaikščiosim lauke vakarais sningant, kaip ieškosim dovanų, kartu ruošimės šventėms, jau planavau dovanas jam… Viskas buvo taip tobula..
Ištversi viskas išeis į gerą.. su kiekviena diena bus lengviau, nors žinau kad tai atrodo neįmanoma…
Ačiū
As nesuprantu kuo jis tave isskaudino?Abiems atsalo santykiai,tokiu isiskyrimu milijonas,jis taves neizeidinejo tiesiog nebemyli,Vienu momentu man ir taip buvo link isiskyrimo,bet tiesiog paziurejau i save,kad pati nesu ideali,per mazai laiko skiriu ,saltai bendrauju,tiesiog nemanau ar yra vienas kaltas
bet kurios skyrybos kai jausmai nėra atšalę atrodo pasaulio tragedija… karas, maras, badas palyginus su jom atrodo smulkmena
Iš mano pusės niekas neatšalo, viskas taip pat. Ir norėjau nepasiduot, bet nebematau dėl ko kovot..
Nelaikau pasaulio tragedija, bet šiomis dienomis – tai mano vidinio pasaulio tragedija.
Tada tikrai uzjauciu,zinau nekoks tas jausmas,bet jei jums nerupit turit su tuo susitaikyt,jei myletu pats bandytu kazka pakeisti
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
