Kvailelės meilė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nebesislėpsiu. Rašiau anonimiškai, o dabar manau, kad viskas jau man aišku – nusprendžiau nusiimt varnelę.
Taigi. Išsiskyriau. Po pusantrų metų. Prieš maždaug savaitę. Bendravom. Ir vis tikėjausi. Laukiau. Skyrybų priežastis kiek keista – nenoriu tavęs daugiau skaudint, todėl dedam tašką. Tą dieną jis verkė, verkiau ir aš. Kentėjom abu. Buvo jo duotas pažadas – rūpintis. Na gerai, galvoju Jis manęs pasiilgo. Ir myli mane. Vis dar esu idealas. Na, bet ir tas BET. Aš asmeniškai pastebėjau, kad atšalimas vyko kokį mėnesį. Retesni susitikinėjimai, šaltesnis bendravimas, na, bet būnant kartu – nesiskundžiau. Tada buvo melas, ir jis mane ignoravo. Kitą dieną pabendravom, vėl ignoras. Sekė pokalbis, kurį minėjau ankščiau.
Ir, praėjus beveik savaitei, mes bendravom. Draugiškai, tikrai normaliai. Lyg ir viskas galėtų būti gerai, vis tikėjausi naujos jausmų bangos, vėl jo iniciatyvos. Nesulaukiau. Iki šiandien viskas buvo taip. O dabar vakare iš jo žodžių supratau, kad nesu labai svarbi. Ir pasirodė, kad tas laikas kartu nėra jam svarbus. Net nemoku paaiškint jo elgesio, bet to nesitikėjau. Ko jam reikia – svaigintis alkoholiu. Ir dar drįso pasakyt, kad pažadą tesės.
Bet viskas apvirto aukštyn kojom. Pajaučiau pyktį. Ant jo ir savęs. Kaip galiu leist save taip mindyt, ir kaip žmogus, kuris planavo mūsų ateitį, gali mane mindyt ir pasitraukt, pasiduot. Vienintelis klausimas – KAIP.
Neberašysiu ir neskambinsiu. Kontaktus mano žino, norės – kažką darys, ne – abu gyvensim. Tik atskirai.
Tai buvo daugiau nei meilė mums abiems. Ir dabar yra labai skaudu. Labai. Išsiverkiau, o dabar laikas pradėt mąstyt. Naujas etapas
Ačiū, kas nepatingėjot perskaityt. Kažkaip kiekvienas dabar nuoširdus žodelis suteikia stiprybės, kurios reikia Išgyvensiu, bet šiuo metu – esu sugniuždyta.
Neberašysiu ir neskambinsiu. Kontaktus mano žino, norės – kažką darys, ne – abu gyvensim. Tik atskirai.
Tai ko cia rasai?
Ne jam rasau
Suprantu, kad ne jam
Vargsiuke.. ir man taip buvo (ir yra) laikykis. Uzimk savo galva kuo ivairesniais darbais reikalais, uzsiemimais, kad butum net pavargus ir naktimis lengviau uzmigtum..
Ačiū, merginos Va, šiandien iš ryto kažkaip sunkiai viską sudėlioju, vis bandau sau pasakyt “jis nevertas, pats kaltas” ir pan., bet tas jaukumo ir šilumos troškimas vos ne verčia rėkt, kaip noriu savo vaikino.. Iš viso, labai tikiuosi, kad su laiku ir alkoholis ir visa kitą neteiks jam džiaugsmo, ir supras,kad esujam reikalinga..
Suprantu sunku. Bet pati pagalvok kas laukia toliau. Man sake , kad as vienintele , kad myli be proto, o po to suzinojau , kad kita turi. Tai buvo smugis zemiau juostos. Praejo daug laiko, jau metai. o vis dar noriu isrekt , kad ji myliu.
O maniškiui norisi, taip atvirai sakant – gert. Tik gert. Tai aš nesuprantu šiek tiek.. Na, bet viduje tikiuosi, kad tie jausmai, ta meilė, kuri dabar yra nustumta jam iškils, ir vėl mane prisimins, vėl prireiks..
gal kada nors ir atsiras moteriska savigarba pas jus su laiku..
Bet labai akivaizdus elgesys, kai jis jusu nemyli, ir pats nezino ko nori. Sunku tai suvokti, suprantu, bet laikas parodys
deja nemažai vyrų elgiasi taip kaip tavo vaikinas, jiems yra lengviau tiesiog leisti viskam sugriūti…vyrai silpni padarai…alkoholį jie mato kaip išeitį iš visų problemų..vieną dieną jis supras, kad alkoholis nepadeda rasti atsakymų, jis padeda pamiršti klausimus..mano gyvenime buvo identiška situacija, tada buvo be proto skaudu, o dabar džiaugiuosi, kad nesusiejau savo gyvenimo su tokiu žmogumi..jeigu jis ir sugrįš pas tave, didelė tikimybė, kad viskas pasikartos…tikrai suprantu, kad dabar žaiuriai skauda ir širdies skausmas stipresnis už bet kokį proto balsą, bet patikėk, tau geriau bus, jeigu jis nesugrįš..
Tik nebuk kvaila ir nepriimk jo vel, kai nustos gert ir ale jam taves prireiks! Paskui vel numes ir vel kenesi. Jis tave laiko kaip kojine, kuria zino, kad bet kada gali uzsimauti ir bet kada nusimauti, nes tu visada lauki. Man panasiai buvo, pries pora dienu issiskyriau. Negalvojau visiskai savo galva, o kai draugai atvere akis, supratau, kad jam buvau tik zaisliukas. Kol jam reikedavo manes irgi viskas atrodydavo faina, miela, smagu, bet tai trukdavo neilgai, nes draugai jam buvo 100 kartu svarbesni uz mane.
saunuole, esi tvirta, noreciau kad ir as buciau taip sugebejus…bet ne, sliauzioju, zeminuosi. zinok sitaip elgdamasi turi sansu kad jis gris tik tau turbut jau dzin bus
Šaunuolė, toks apsisprendimas tik parodo tavo stiprybę.
Ačiū panelės, vis įgaunu kiek stiprybės ir nusišluostau ašaras
Man skaudu, kad taip galima pasielgti su mylimu žmogum, taip jį skaudint. Vakarykštis mūsų pokalbis užsibaigė žodžiais, kad jei rūpesiu – parodys Ir laukiu, kaip durnelė laukiu, kol parašys ir suteiks dėmesio.. Bet jau pradedu suvokt, kad taip negalima leisti elgtis jam, juk nesu aš bet kas, kad numetus vėl pasiimsi. Bet visi atsiminimai, praeitų metų šaltis, šventės – viskas buvo kitaip su juo.. Aš taip norėčiau sugrįžti ten, kur buvau laiminga…
Būtum dar stipresnė, jei nuspręstum, kad tikrai viskas baigta, ir, kad tokio vaikino tau visai nereik, ir pradėtum mąstyti visai kita linkme. Sunku, bet laikas viską sutvarkys.
joo, man dabar visiskai dzin ir nenoriu net, kad jis griztu. Jei bandytu, tai bent viena karta JIS nusizemintu pries mane, o tada jau visiskai butume atsiskaite )
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
