Labas,ilgai galvojau ar rasyti cia.. Zinau,kad neanonimiskai to net psichologui.. man si tema yra labai skaudi.. Mokykloje buvo is manes tyciojamasi LABAI,ta prasme ne visi mokiniai,o vienas bendraklasis buvo labai uzsisedes ant manes.. tyciodavosi kiekviena diena,bijodavau eiti i mokykla,bijodavau atsisukti ar tarti zodi.. Tiesa,baigusi mokykla pasikeiciau,sulaukiu nemazai komplimentu,puikiai atskiriu zmogu kuris yra grazus,o kuris nelabai,nepriskirciau saves prie tu “nelabai graziu” stengiuosi prisiziureti,nesu apkuni,nesioju xs dydi,ir esu tikrai normali,o kitiems netgi grazi,sprendziu is ju komplimentu,nuomoniu.. taciau tas siaubunas nenustoja manes persekioti,pamates draugams kazka sako,juokiasi,eidamas gatve pro mane irgi saipesi. bijau ji sutikti gatveje. ant tiek psichologiskai esu suzlugdyta per tuos visus metus ,kad negalejau paziureti savo vaikinui i akis normaliai,jauciuosi negrazi,nors taip galbut ir nera.. rasant kaupiasi asaros,tiesa sakant buvo klaiku.. negaliu savim pasitiketi,ziureti zmonems i akis,mama to niekada nezinojo, jo patycios buvo ziaurios.. bijau ji sutikti,bijau iseiti i gatve su mylimuoju,bijau,kad suzinos apie mano praeiti ir mane paliks.. esu labai jautri,todel buvo minciu viena karta ir zudytis,sitiek metu buvau stipri,kenciau visa tai.. noreciau tiesiog kad mane paliktu ramybeje,bijau iseiti i miesta,bijau,kad sutiksiu,visiems pasakoja apie mane blogai,toks ziaurus zmogus,nezinau kaip atgauti pasitikejima savimi jei negaliu pazvelgti kitiems i akis,ar kam nor taip yra buve? perdaug jau viskas susikaupe.. niekam nelinkeciau to pariti..

Zinau,kad neanonimiskai to net psichologui nepasipasakociau**