Sveikos, merginos Nesu linkusi skųstis viešai (todėl ir rašau anonimiškai), bet neturiu su kuo apie tai pasikalbėti. Tikėjausi, kad gal kuri nors būsit susidūrusi su panašia situacija ar galėsite ką nors patarti. Tai situacija tokia. (Stengsiuosi labai neišsiplėsti).

Gyvenu Norvegijoj truputį daugiau nei metus. Išvažiavau iš Lietuvos 11 klasės vidury. Žinau, kvailu laiku, bet Lietuvoj buvau viena. Tėvai jau anksčiau išvažiavo, sesuo – Anglijoj. Turėjau tik draugus, ir tetą (bet ir ji gana retas svečias namie, ir labai artimos niekada nebuvom). Iš tėvų nuolat jausdavau spaudimą atvažiuot pas juos, per kiekvienas atostogas norėdavo, kad atskrisčiau. Suprantu, pasiilgsta, bet vis tiek… Buvo sunkus laikotarpis, dar tėvų spaudimas, tad neatlaikiau ir išvažiavau. Dabar gailiuosi. Čia, Norvegijoj, neturiu draugų. Yra kelios “draugės”, bet su jomis nei pakalbėt normaliai, nei ką.. 14likinės (neįsižeiskit niekas). Mokausi tarptautinėj klasėj (su klasiokais nerandu bendros kalbos, per daug skirtingi visi), o su norvegais sunku užmegzt pažintis (ir dėl kalbos dar nedrąsu, ir ne mano būdui koridoriuj prieit ir sakyt “labas, davai susipažinkim”. Dabar yra nuolatinė rutina: mokykla, darbas, namai. Su draugais iš Lietuvos palaikau ryšį, nuolat susirašom. Yra ir vaikinas… Dėl jo turbūt ir yra taip sunku. Nelaiminga aš čia, bet atgal grįžt irgi būtų keista… Norisi pagaliau padaryt kažką iki galo, visgi atvažiuodama išsikėliau tikslą baigt vidurinę ir universitetą. Jei tėvams pasakyčiau, kad noriu atgal, tai geriausiu atveju durna ir idiote išvadintų, o dar kad nepabėgčiau tai ir namų areštą turbūt gaučiau.

Tai problema ir yra. Ką daryti? Bandyt toliau čia baigt vidurinę (dar 3 metai) ir tada bandyt atgal į Lietuvą, ar bandyt kažkaip dabar grįžt?

Na, vasarą skrisiu atostogoms į Lietuvą, gal atsigausiu. Bet bijau, kad praėjus šiek tiek laiko ir vėl tokia “depresija” užpuls.

P.S. Prašau, susilaikykit nuo komentarų panašių į “durna, kad išvažiavai”. Ir pati tai žinau. Norisi patarimo ar bent palaikymo.

Ačiū