Mama netiki mano ateitim
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, ar dar kuri nors susidūrėt su tuo? Kaip tai išgyvenat?
Visad žinojau, kad mama netiki mano ateitimi, mato mane kaip minimumą uždirbančią vidutinybę, gyvenančią su kvailu vyru ir besiskundžiant gyvenimu. Visada stengiausi tik dėl jos, absoliučiai pamiršdama save. Pirmą pusmetį baigiau 9 su kapeikom,pagal pažymius buvau pirma klasėje, gavau daug pagyrimų iš mokytojų, dalyvavau olimpiadose. Ir kas iš to, jei to nepakanka, kad ji manim didžiuotųsi? Žinojau, kad ji manim netiki, tačiau nenorėjau, kad ji man tai pasakytų. Ką gi, vakar išsiliejo. Nebenoriu nieko daryt, nebematau prasmės stengtis. Verkiau pusę nakties, šiandien sunkiai sekasi mąstyt ir jaučiuosi absoliučiai sušiktai.
Svarbiausia neprarask tikėjimo savo ateitimi ir savo svajonėmi vien todėl, kad tavimi netiki mama.
Mano mama mane tiesiog nuo pat vaikystes zemino. Mokiausi mokykloje puikiai, mazesniu pazymiu nei 8 mama akyse maciusi nebuvo. Bet… Kaimynu vaikai geriau mokosi, nera stori, grazesni, meilesni ir t.t. Istojau i nemokama vieta, mokiausi gerai. Bet vel tas pats. Kai sulaukiau 22, nors turejau vyra. Galima sakyt buvau kiekviena diena vadinama stora, kvaila niekam nereikalinga bauria neidomia senmergia. Taip vyko, kol del jos nuomones nespjoviau i ja (nuomone) ir nepradejau gyvent sau. O ne mamai.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
