Man rodos, jis kvailys
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
o tau kad visose temose viskas idomu ir norisi prisikabinti )
Taip,dabar yra sunku,bet kazkaip prisiminiau drauges istorija. Taipogi buvo su vaikinu kartu 5 metus,pora paskutiniu mety gal gyveno kartu,bet pastoviai pykosi,del giminiu ir pan. Tai viena diena isiskyre. Galvojo neisgyvens,bliove,labai isgyveno,rase jam ilgas zinutes,bet is jo puses buvo visiskas ignoras…Tada susitaike ir nusprende gyvent toliau,o vyru kiek aplinkui…Rinkis nenoriu…Bet vis kazkas ne tas…Po beveik metu jis apsireiske,mazdaug pabandom is naujo,bet po to praejusio laiko ji suprato kad su siuo zmogum jau jai nesinori nieko,tiesiog akys atsivere ir pamate viska kitoj sviesoi,bei kitu kampu. Linkiu autorei geriausios kloties ir kad viskas susitvarkytu…
Kuo labiau lisi, tuo labisu jis maivysis ir ignoruos. Siulau nelisti visiskai, nores – gris, juolab, kad namiokus dave. O del finansu, sakys, pati isvarei, tai pati ir sukis kaip nori Jiem nedasunta, kad isvarymas – auklejamoji priemone
Paskaiciau tema, ir pora atsakymu, ir susidariau tokia nuomone kad cia tokiu gyvaciu yra . ”O tai tavo butas ? ” ”21 ir jau buta savo turi” koks jusu reikalas turi ta buta neturi, man 19 as ir turiu ta buta ir ka ? nei cia didziuotis reik nei ka . visada bus tu bambekliu kurios negales apeiti paprastai tema .
O autore, manau vyrukas sugris, gal tiek i akis tik nelyskit ten su tuo grizimu ir viskas .
Taip norejau autorei parasyti privacia sms, bet pamaciau, kad anonime .(
Autore, nesigadinkit sau gyvenimo…labai sunku dabar, bet kaip sakoma paleisk ir jei tavo sugris…jis negrista…o santuokoje, patikekit, zmones keiciasi ir ne visada i gera.. Ir paklausykit mano patarimo, man 35+, tad siek tiek gyvenimiskos patirties turiu, SAVO buta pasilikit SAU. Issinuomokit kambari tvarkingai merginai studentei, kol jums vienai sunku ji islaikyti, bet buto nepaleiskit, galbut po kokiu 10-20 metu jus sau uz tai padekosite…
Merginos, prašau patarimo. Praėjo jau dvi savaitės mirtinos tylos. Per jas susigadinau sveikatą, užpuolė depresija, tikriausiai patyriau persileidimą ( vieną dieną daug nukraujavau, vėmiau, alpau, beprotiškai skaudėjo pilvo apačią, ko tik nebuvo… tada išsivaliau. Ir žinot, jis tai sužinojo, perskaitė mano ir draugės žinutes, kuriose apie tai kalbėjom, tačiau vis vien į mane nei nesikreipė, nei nepaklausė kas man ir kaip jaučiuosi). Viską išgyvenau viena. Tarp keturių sienų… Jam, kaip matau – vienodai. Draugės tik ir kalba, kad viską pamirščiau ir gyvenčiau toliau. Turiu gerbėjų, kurie vis kviečia kavos, susitikti ir pan. Kaip jūs manot, ar man dar laukti? Su kiekviena diena jaučiuosi vis stipresnė, tačiau bijau, kad neatrodyčiau, jog tik išsiskyrusi bėgu pas kitus… Nors prisipažinsiu, vyriško prisilietimo man labai reikia, baigiu išprotėti, o mano gyvenimo žmogus šitaip į nieką nereaguoja – po truputį sutinku su draugėm, kad jau metas pagyventi tik sau… Juolab tai pirmoji meilė. Meilė nuo 16-kos. Jokios patirties ir jokių linksmybių…
Nesuk galvos ir nesigadink toliau sveikatos! Draugės gerai pataria – reikia gyventi toliau
Juolab viską jam siūliau… Siūliau susirašyti, turtą pasidalinti, nes juo neabejojau. Atsiprašinėjau, prašiau, kad grįžtų… Sakė, kad neturi pinigų, kad grįžtų – tačiau dabar juos kiša į savo sportinę mašiną. Nenoriu pult pas kažką rimtai draugystei, tačiau pabendrauti su kitais, paflirtuoti, gauti dėmesio, pasilinksminti… Tiesiog PAGYVENTI… Jau tikrai norisi, ypač po tokio ignoro.
Autore, tikrai nepavydetina situacija, o ka daugiau padarysi, kai toks kiaule tas vyras yra. Protinga esat, ne viena svarbiausia, todel manau nekreipkit jus i ji (taip, zinau,kaip sunku) demesio ir eikit penktadieni kazkur pasilinksmint arba, kaip sakot, isgert kavos su kitais. Atsipalaiduosit, po truputi vel atsiras prasme kurti su kitu zmogum naujus santykius ir pan. Sekmes!
Sunki situacija.. Kiek dar žadat laukti?
Pagalvokit pati.. Jis žino, kad dabar jaučiatės vieniša, nes prašot ir grįžt ir susirašyti, kad tik jam geriau.. Ir žino, kad su sveikata per tą laiką jum nebuvo gerai, neaišku kas ten nutiko jums su tuo kraujavimu.. Ir šiaip kaip mokslai, kaip nuotaika, kaip finansinė situacija ir daug visokių niuansų yra.. Nejau jam nerūpi? Ant kiek tada principai turi būt svarbesnii
Kaip jum savęs negaila? Man būtų ant tiek savęs gaila, kad parašyčiau pati ir padėčiau tašką..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
