Man taip liūdna noriu pasipasakot:(
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Išklausykit. Galit kritikuot peikt bet kitaip tiesiog man neišeina kol kas… tai va su berniuku 2metus praabuvom. Prieš pusmetį prasidėjo nesąmonės. Daug pykčių. Jo dėmesys visai dingo. Kantrybė tolerancija pasitikėjimas taip pat. Daug kartų buvom ant skyrybų slenksčio. Pasirodo jis ieško kitų kalbina merginas prašo numerių. O aš vis save kaltinau kad reikalauju dėmesio kad kartą į savaitę susitikt yra man būtina. Dabar mes išsiskyrėm mano iniciatyva. Jis nesipriešino. Bandau dinkt iu jo gyvenimo šiandien paskutinius reikalus sutvarkėm. Nebeliko nieko svarbaus. Jis dėl visko kaltina mane. Aš išranki ir priekaištinga. Nors dėl jo negailėjau nei laiko nei pinigų net pasikeičiau iš pagrindų prie daug ko ptisitaaikkiau pamiršau principus. Jis ale norėjo atvažiuot kai susipykom susitaikyt bet dėl mano elgesio nevažiavo. Aš nebetikiu tom nesąmonėm. Būtų norėjęs būtų taip ir paaręs. Pati jokių kitų nenoriu. Širdy tuščia liūdna bet paleidžiu jį. Nusprendžiau nebeieškot nekalbint nerašyt. Viskas pastaruoju metu buvo mano iniciatyva.laaaaabai liūdna merginos. Ačiū kad išklausėt. Palengvėjo…
stiprybės..
kaip as tave suprantu, autore..
Ačiū merginos. Bent čia kažkokia ramybė jaučiasi:/
stiprybės. su laiku tas tuštumos jausmas dings, užvaldys geresnės emocijos, o dienos be to žmogaus atrodys vis šviesesnės. banalu, nuvalkiota ir paprasta, tačiau tiesa: laikas išgydys visas žaizdas. džiugu, kad radot savyje stiprybės padėt tašką šiuose santykiuose, tai reiškia, kad sugebėsit ir po jų atsitiest. sėkmės, gyvenimas visgi gražus ir be tų, be kurių manėm negalintys gyventi
Bent ne aš viena su tokia saldžia patirtim…
Stiprybės ir aš palinkėsiu , o dabar siūlau prasiblaškyti ,išeiti į miestą ar dar kaip nors praleisti laisvalaikį,jog jis būtų užimtas,nes kitaip bus tikrai labai sunku
Iškentėkit šitą tarpsnį, visiškai susitaikykit su tuo kas vyksta ir pamatysit kaip po to bus šviesu ir gera.
Sunkiausia nerašyt ir neieškot jo… žinau kad patsmanęs neieškos bet man sunku jam nepasakyt pasiilgau. Tempiu laiką bdt kuo toliau tuo labiau sskauda…
autore, kaip laikotės dabar?
Karts nuo karto čia užsuku ir pamačiau savo temą viršuklje… na praėjo jau beveik 2mėnesiai, kaip ir sakiau sunkiausia buvo palikti jį ramybėje ir įsisąmoninti, kad viskas baigta. Po kokio mėnesio vieną naktį jis man parašė ‘labas’. Bet neatrašiau nei tuo kartu, nei kitą dieną. Daugiau jokio bendravimo tarp mūsų nebebuvo. Jis laksto paskui savo sijonus ir yra laimingas. Aš turiu gerbėją, bet į rimtus santykius veltis nenoriu, jis žono visą mano istoriją ir kol kas mane supranta ir palaiko kaip draugas. Pažiūrėsim kaip bus toliau… viskas išgyvenama ir aš tuo tikiu. Dar dažnai galvoju apie savo ex, išsiskyrėm taip ir nepasikalbėję normaliai akis į akį, bjauriai išsikolioję ir pažeminę vienas kitą. Dabar daug ką daryčiau kitaip
šaunuolė, kad atsistojai ant kojų tvirčiau
Norėčiau dabar aš iš tavęs pasiimti tos tvirtybės. Matosi, kad gerokai sustiprėjai
Kad ir kaip durnai skamba, bet laikas visagalis
“Nors dėl jo negailėjau nei laiko nei pinigų net pasikeičiau iš pagrindų prie daug ko ptisitaaikkiau pamiršau principus.”—-Man i akis krito sis sakinys. Is jo sprendziu, kad pasikeitei del jo, tad praradai savo asmenybe. Nezinau kaip tiksliai keiteisi, taciau atsimink, kad tai, kad pamini savo principus del jo, kad nusileidi, kad stengiesi taikytis prie jo, o ne prie saves nera i nauda. Jis tavimi susizavejo del tavo pradiniu savybiu, o jei pasikeitei….
Nežinau bet šiaip viskas tarp mūsų keitėsi. Ne tik aš bet ir jis. Aš apšlifavau savo ožius principus o jis kaip tik pasirodė visu gražumu tik po metų. Bet nieko man jau daug geriau nekartočiau šitų santykių ir negrįžčiau į juos nes tikrai neskirti esam vienas kitam…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
