Man taip liūdna noriu pasipasakot:(
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Išklausykit. Galit kritikuot peikt bet kitaip tiesiog man neišeina kol kas… tai va su berniuku 2metus praabuvom. Prieš pusmetį prasidėjo nesąmonės. Daug pykčių. Jo dėmesys visai dingo. Kantrybė tolerancija pasitikėjimas taip pat. Daug kartų buvom ant skyrybų slenksčio. Pasirodo jis ieško kitų kalbina merginas prašo numerių. O aš vis save kaltinau kad reikalauju dėmesio kad kartą į savaitę susitikt yra man būtina. Dabar mes išsiskyrėm mano iniciatyva. Jis nesipriešino. Bandau dinkt iu jo gyvenimo šiandien paskutinius reikalus sutvarkėm. Nebeliko nieko svarbaus. Jis dėl visko kaltina mane. Aš išranki ir priekaištinga. Nors dėl jo negailėjau nei laiko nei pinigų net pasikeičiau iš pagrindų prie daug ko ptisitaaikkiau pamiršau principus. Jis ale norėjo atvažiuot kai susipykom susitaikyt bet dėl mano elgesio nevažiavo. Aš nebetikiu tom nesąmonėm. Būtų norėjęs būtų taip ir paaręs. Pati jokių kitų nenoriu. Širdy tuščia liūdna bet paleidžiu jį. Nusprendžiau nebeieškot nekalbint nerašyt. Viskas pastaruoju metu buvo mano iniciatyva.laaaaabai liūdna merginos. Ačiū kad išklausėt. Palengvėjo…
Po tokiu meiliu, sedziu ir galvoju, kad mano arbata, kuria geriu, yra stipresne, nei tokia meile. Nesupyk, bet pagalvok, kodel tu turi paminti savo principus ir isitikinimus? Kas is to? Ok tu draugauji, bet ar tu jautiesi pilnavertiska, kai zinai, jog daug kas daroma pries tavo principus? Argi cia meile, cia labiau isnaudojimas vienas kito.
Gerai padarei, praeis kiek aiko ir pati is to pasijuoksi. Tik nesugalvok jam atleisti, nes paskui tik tuo ir naudosis. Buk stipri
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
