Mano vaikinas nenori dirbti
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Su vaikinu gyvename kartu, sutariame gerai, myliu jį ir jaučiu, kad jis myli mane. Bet…jis jau metus nieko nedirba ir net neieško. Prieš tai buvo užsienyje, dirbo ir šiek tiek pasitaupė, dabar jau tų santaupų nebėra ir jį išlaiko jo mama. Aš jo neišlaikau. Ir nesu barakuda to siekianti, bet noriu vyro, kuris dirbtų ir sugebėtų bent save išlaikyti, galvoju apie ateitį. Ar ji išvis įmanoma?
Jo atsakymas kodėl neieško darbo yra, kad Lietuvoje išvis neverta nieko daryti ir nieko dirbti ir jis išprotės dirbdamas už minimumą. O argi geriau kai mama atiduoda paskutinius pinigus?
Beje, jis užaugo tik su mama ir nuo pati vaikystės ji viską jam pirko ir jis priprato gauti viską, ką nori lengvai, tad matau ir jos kaltę. Šiuo metu ji pati nėra pasiturinti, tad man ganėtinai nemalonu žiūrėti kaip mano vaikinas gyvenu iš jos pinigų.
Beje, jis nėra toks, kuris visą dieną sėdi namie ir nieko neveikia. Jis daug sportuoja ir tvarkosi, padeda man buityje.
Kaip man elgtis ir ką kalbėti? Nes aš jau nebežinau.
Nerašykit iš karto jį mesti, kol kas noriu bandyti išspręsti šią problemą, jei ją apskritai įmanoma spręsti. Jam 26.
Tai ką čia spręsti, nėra ką
eilinis vaflis kuris galvoja jog nusipelno geriausios panos, geriausio darbo, geriausios masinos, bet tingintis pajudint sikna, kad susirast elementaru darba ir gyvenantis is mamos, kuri ir taip neturi pinigu, juokinga kad dar is vis ji gini, NERA TOKS KURIS VISA DIENA SEDI NAMIE, SPORTUOJA, o wow, sportuoja, tada viskas keiciasi..
o jo paties nezeidzia islaikytinio statusas? kur jo vyriskumas, medziotojo instiktas tavo vaikinas visai ne alfa ziuriu
“neverta dirbti už minimumą”…tai nuo kažko reikia pradėti. Žinokit, kažką primena, toks pažįstamas asocialus žmogus yra lygiai tokio pačio mąstymo, užsienyje dirba su mielu noru, parsiveža čia pinigus ir iššvaisto, o Lietuvoje sėdi ant pašalpų. Baisu.
Jis sirgo depresija jei tai kazka keicia, iki siol vartoja antidepresantus.
O siaip ziauru, pritariu.
koks vaflis ,jezau..
O jūs autore pati dirbat? Jis ką nors sako, kad už mažai pinigų “ariat’? Ar jam nieko tokio, kad jo mylima mergina sunkiai dirba visą dieną? Pabandykit gal sugėdint jį dėl šito…
O šiaip tuomet važiuokit abu į užsienį gyvent ir dirbt.
skaiciau skaiciau, nu galvoju kiba apie kazka pazistamo rasai tik kad tasai anasai negyventu kartu su pana, gauna pasalpa, azartiskas, ir ruko zole. ir jam jau 32 berods. tau labiau pasiseke
Bek tu nuo tokio lodoriaus. Viskas baigsis tuo, kad tu turesi jusu bendra vaika, arsi per du darbus, o tas kaip Elas Bandis sedes prie teliko ir plemps alu. Ateitis aiski, linkes i depresija, apatiskas zmogus baigs savo gyvenima liudnai.
Kaip nervina toks požiūris, neverta nieko daryt ir t. t. esu susidūrus su tokiais žmonėm ir tiesiog fu…Kažką daryti vis tiek reikia, o ne vien atsikalbinėti. Aišku, toks noro trūkumas būdingas depresijai, gal tame yra kaltės.
Na taip, dirbu uz ta pati minimuma ir kazkaip isgyvenu. Sunku apibudinti musu santykius ir ji pati, nes siaip nepavadinciau jo tinginiu, kiek zinau anksciau dirbo, uzsidirbo ir nebuvo islaikomas mamos. Susirgo depresija, prarado gyvenimo dziaugsma ir dabar atrodo tiesiog niekas net nesikeis ir jis to daryti neketina, nors kalba, kad toks gyvenimas “uzknisa”, bet uz minimuma dirbti nenori. Sunku man tai suvokti.
Ka as daryciau?! Tokio kirmino man nereiktu,greitai meiles seiles pasibaigtu. Ne vyras cia. O ka darysi tu tavo reikalas nuspresti
Šiaip čia labai koją pakiša depresija. Žinau, ką reiškia, kai daugelis darbų atrodo pointless, o ypač kai alga maža ir dar negatyvios mintys slegia – galvoji, kad kitiems krauni kapitalą, kad visas gyvenimas bus visada toks ir niekas nesikeis, nuolat galvoji apie beviltiškumą viso to. Ir aš tikiu, kad jam gėda dėl to, kad yra išlaikomas mamos, kad nesugeba būti “kaip visi normalūs žmonės”, kad jūs dirbate, pavargstate, o jis būna be darbo… Kaltė ir gėda. Šiuo atveju svarbus jūsų palaikymas ir pagalba. Jokiu būdu nespauskit jo, geriau kartu susėdę peržvelkit skelbimus, padėkit pakoreguot cv, pasakykit, kad palaikysit jį jei bus sunku pradžioje dirbti už nedaug…
O jūs apie ateitį ką nors kalbatės? Apie keliones, vestuves, vaikus? Jeigu vaikinas pasportavęs, tai nesunkiai susirastų fizinį darbą už tikrai daugiau nei minimumą, tik noro žinoma reikia.
Ačiū, mėginsiu, noriu juo tikėti ir padėti, žinau, kad depresija sunki liga, bet man ir pačiai jau dažnai nusvyra rankos
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
