Su vaikinu gyvename kartu, sutariame gerai, myliu jį ir jaučiu, kad jis myli mane. Bet…jis jau metus nieko nedirba ir net neieško. Prieš tai buvo užsienyje, dirbo ir šiek tiek pasitaupė, dabar jau tų santaupų nebėra ir jį išlaiko jo mama. Aš jo neišlaikau. Ir nesu barakuda to siekianti, bet noriu vyro, kuris dirbtų ir sugebėtų bent save išlaikyti, galvoju apie ateitį. Ar ji išvis įmanoma?

Jo atsakymas kodėl neieško darbo yra, kad Lietuvoje išvis neverta nieko daryti ir nieko dirbti ir jis išprotės dirbdamas už minimumą. O argi geriau kai mama atiduoda paskutinius pinigus?

Beje, jis užaugo tik su mama ir nuo pati vaikystės ji viską jam pirko ir jis priprato gauti viską, ką nori lengvai, tad matau ir jos kaltę. Šiuo metu ji pati nėra pasiturinti, tad man ganėtinai nemalonu žiūrėti kaip mano vaikinas gyvenu iš jos pinigų.

Beje, jis nėra toks, kuris visą dieną sėdi namie ir nieko neveikia. Jis daug sportuoja ir tvarkosi, padeda man buityje.

Kaip man elgtis ir ką kalbėti? Nes aš jau nebežinau.

Nerašykit iš karto jį mesti, kol kas noriu bandyti išspręsti šią problemą, jei ją apskritai įmanoma spręsti. Jam 26.