Mano vyras – ne vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Vienu žodžiu, bandysiu trumpai paaiškint situaciją, nes pastaruoju metu jaučiuos gana prislėgta, pikta, o draugėms nesinori skųstis…
Gyvename dideliame bute su sužadėtiniu, auginame leliuką. Jis dirba, bet tikrai nepersidirba – namuose būna jau apie 3 val. dienos, o uždirba visgi nemažai. Per visą tą laiką, kol jo nėra namuose, aš spėju sutvarkyti visą butą, padaryti valgyti, prižiūrėti kūdikį, mūsų augintinį, studijuoti ir dirbti (per kompiuterį). Kai jis grįžta, namai blizga, valgyti visada yra daug ir skaniai, na, žodžiu, nėra dėl koo rūpintis. Esmė tame, kad man tiesiog vėžį varo tai, kad jis nei kiek nesirūpina buitimi. Visus darbus, kuriuos aš paprašau padaryti (nes neįstengiu pati arba būnu pavargusi) jis atlieka arba visiškaii atmestinai, arba iš viso neatlieka. Pavyzdžiui, paprašau išsiurbliuoti kambarį. Kai jis tai “padaro”, atėjusi pamatau, kad vis tiek pilna šiukšlių, o jis sau ramiai guli prie kompo. Kai paklausiu, kodėl jis taip atmestinai viską atliko, pasako, kad jam kitaip neišeina, ir, jei noriu, galiu siurbliuot per naują. Nieko nesutaiso, nesiima jokios iniciatyvos. Kai darėmės remontą, viską dariau aš: lupau tapetus, tinkavau, skaldžiau plyteles, lakavau duris ir t.t.. Aš užsakinėjau baldus, buitinę techniką. Gal pusę metų prašiau jo, kad pakeistų perdegusius halogenus. Aišku, jis to nepadarė. Todėl paraudus iš gėdos to prašiau savo tėčio….
Man tiesiog žiauriai nepatinka tai, kad namuose aš esu šeimos galva, o ne jis. Kad aš turiu rūpintis vyriškais dalykais, viską nustatyti, paaiškinti, rūpintis ir pan. Apskritai, jis yra geras žmogus, gerbiantis mane, man visados nusileidžiantis, bet net ir tai man nepatinka – aš noriu, kad jis mokėtų pasiginčyti, tarti paskutinį žodį ar panašiai…
Nežinau, norėčiau kažkokių jūsų nuomonių, gal tai seniai išgvildenta tema, bet man ji tiesiog neduoda ramybės.
Žodžiu, esminis temos klausimas: kaip iš tylaus “čiuvelio” padaryti rimtą vyrą?
Ai, dabar dar prisiminiau dėl to pačio kilimų siurbimo vakar sakau: išsiurbliuok kambarį. Jis: o kam, gi siurbiau praeitą savaitę.
Būtent, aš irgi pastebėjau, kad net sankcijomis nieko nepasiekiu. Valgyti aš gaminu tik, galima sakyti, per šventes, jo bardako galiu ir savaitę netvarkyt, o jis koks buvo, toks ir liko – slunkius.
Pabandyk pakalbėt, bet sulauk geros progos, kad žodžiai pasiektų žmogų. Pavalgykit ramiai vakarienę, išgerkit po taurę vyno, jaukiai įsitaisykit, pasidalinkit keliomis paslaptimis, tada nejučiom pradėk pasakot apie save, kad ne visada esi laiminga ir kartais jauti, kad tau trūksta pagalbos namie, kad galėtum jaustis atsipalaidavusi ir laiminga. Jokių priekaištų, jokio konkretumo, tada paprastai vyrai pradeda patys domėtis, kaip galėtų padėti. Būk ne pikta, o gležna, trapi.
Paprastai tokios intymios atvirumo akimirkos pažadina vyruose tą instinktą apsaugoti savo moterį ir jie mielai išklauso, kai nejaučia grėsmės . Kiek išbandžiau – padeda.
Gal ir kvailai atrodo tiek stengtis, kad galėtum vyrui kažką pasakyti, kai vietoj to galėtumėt tiesiog pakalbėt kaip suaugę žmonės, bet kartais tiesiog tai yra greičiau nei dvi savaites zyzti ir gadint sau sveikatą. Ir beabejo maloniau abiems.
Pakeisi, kodėl gi ne. Kai myli žmogų ir nenori jo prarasti, tai darai viską. Mano giminaitė buvo žiauriai netvarkinga, ji net savo rūbus mesdavo ant žemės, iki tokio lygio. Gavo vyrą pedantą Nebeturėjo pasirinkimo galima sakyti kito ieškoti, nes jau ir taip vėlai gavo po įvairių nesėkmingų meilių. Rizikavo likti sena boba. Oi kaip jinai viską dabar valo, skalbia, tvarko ir vyrą myli.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
