Mano vyras – ne vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos. Vienu žodžiu, bandysiu trumpai paaiškint situaciją, nes pastaruoju metu jaučiuos gana prislėgta, pikta, o draugėms nesinori skųstis…
Gyvename dideliame bute su sužadėtiniu, auginame leliuką. Jis dirba, bet tikrai nepersidirba – namuose būna jau apie 3 val. dienos, o uždirba visgi nemažai. Per visą tą laiką, kol jo nėra namuose, aš spėju sutvarkyti visą butą, padaryti valgyti, prižiūrėti kūdikį, mūsų augintinį, studijuoti ir dirbti (per kompiuterį). Kai jis grįžta, namai blizga, valgyti visada yra daug ir skaniai, na, žodžiu, nėra dėl koo rūpintis. Esmė tame, kad man tiesiog vėžį varo tai, kad jis nei kiek nesirūpina buitimi. Visus darbus, kuriuos aš paprašau padaryti (nes neįstengiu pati arba būnu pavargusi) jis atlieka arba visiškaii atmestinai, arba iš viso neatlieka. Pavyzdžiui, paprašau išsiurbliuoti kambarį. Kai jis tai “padaro”, atėjusi pamatau, kad vis tiek pilna šiukšlių, o jis sau ramiai guli prie kompo. Kai paklausiu, kodėl jis taip atmestinai viską atliko, pasako, kad jam kitaip neišeina, ir, jei noriu, galiu siurbliuot per naują. Nieko nesutaiso, nesiima jokios iniciatyvos. Kai darėmės remontą, viską dariau aš: lupau tapetus, tinkavau, skaldžiau plyteles, lakavau duris ir t.t.. Aš užsakinėjau baldus, buitinę techniką. Gal pusę metų prašiau jo, kad pakeistų perdegusius halogenus. Aišku, jis to nepadarė. Todėl paraudus iš gėdos to prašiau savo tėčio….
Man tiesiog žiauriai nepatinka tai, kad namuose aš esu šeimos galva, o ne jis. Kad aš turiu rūpintis vyriškais dalykais, viską nustatyti, paaiškinti, rūpintis ir pan. Apskritai, jis yra geras žmogus, gerbiantis mane, man visados nusileidžiantis, bet net ir tai man nepatinka – aš noriu, kad jis mokėtų pasiginčyti, tarti paskutinį žodį ar panašiai…
Nežinau, norėčiau kažkokių jūsų nuomonių, gal tai seniai išgvildenta tema, bet man ji tiesiog neduoda ramybės.
Žodžiu, esminis temos klausimas: kaip iš tylaus “čiuvelio” padaryti rimtą vyrą?
nereikia čia lia lia,ožiaragiai irgi būna neprastesni
Maniškis rūko balkone, vakare palikau virtuvėje ant stalo, jam palei nosį puodą su sriuba-paprašiau išnešti į balkoną.Ryte ten pat ir radau.Jau su kvapeliu
Na taip, visokių juk būna
Norite tikro vyro, vyriško… Prie vyriškų vyrų kokios šalia dažniausiai būna? Valdingos, griežtos…? Būna trapios, moteriškos moterys Pritariu pirmai pasisakiusiai merginai
VYRAS JIS KAIP VYRAS,TIK NEGALVOK IT,KAD JIS TURI BUTI TOKS ,KAIP JUS NORIT,O JEI NEBUITISKAS,JO TOKIO TIKRAI NEPADARYSIT,PAVARGSIT SU TA BUITIM NA IR KAS ISEITI RASIT,DZIAUDITES KAD ESATE MYLIMA IR GERBIAMA IR NEIESKOKIT CIA PROBLEMU,
Na mano situacija beveik tokia pati kaip pas autorę, bet, deja, jokių gudrių patarimų čia neradau. Irgi nežinau, ką daryti, kad vyras buityje daugiau padėtų. Jo atveju kaltas grynai auklėjimas. Mama tokia su kiaušais, viską ten valdo, o tėvas visada su savo reikalais (arba apsimeta, kad jų turi, kad tik nieko daryt nereiktų). Rezultatas toks, kad remonto pas juos nebūta jau 20 metų, kieme krūva metalo laužo ir purvynas, o sode žolė šienaujama kartą į metus. Reikalai pajudėjo tik šią vasarą, kai pagaliau pasisamdė žmones iš šalies, kad namą nudažytų.
Ir aš jau matau, kad ir pas mane kiaušai auga. Nenoriu nusirist iki uošvių lygio, tai imuosi iniciatyvos pati. Narės ouch patarimai manęs neįtikino, aš per daug save gerbiu, kad vien dėl šventos ramybės taip nusižeminčiau ne tik vyro akivaizdoje, bet dar ir aplinkinių.
Ne į temą, bet kaip tragiška skaityt žmonių postus, kurie pripažįsta tik didžiąsias raides ir žino tik vieną skyrybos ženklą
Na, negalvokite, kad aš esu didelė vyriška boba tikrai esu moteriška, maloni, kultūringa ir stengiuosi kuo dažniau jam tai parodyti, kad jis pasijaustų vyriškesniu. Pvz., jam būnant darbe parašau kokią mielą švelnią žinutę, nešioju ne santūrius ar oficialius drabužius, o įdomius, jam patinkančius. Kartais elgiuosi netgi vaikiškai, kas jam suteikia daug juoko – šoku, dainuoju, išsidirbinėju aš nesu ta, kurios galima būtų bijoti. Piktąja savimi būnu tada, kai pamatau, kad už savo nuveiktus darbus negaunu nei atsako, nei įvertinimo.
Man atrodo, kad čia viskas aišku. Klausaus kasdien tokių pačių istorijų – “aš jam vakarienę verdu, lyginu, kojines renku ir skalbiu, o jis tik prie kompo sėdi”. Tai kokio velnio jam stengtis jei viskas ir taip pasidaro? Juk yra veiksmas – yra ir pasekmė. Kai šuo prišika ant žemės juk nepuolat glostyt, skanėstais maitint? Pas mane namie tvarka ir taika – jei manasis turėdamas laisvadienį per dieną tik prie kompo sėdės kai namie bardakas – vakarienė tikrai negaruos. Logika abiem suprantama, nelaimingų nėra .
Aha tokie pasisakymai mane baugina, atrodo, lyg kas nors ant manęs rėktų
Taip, jūs tikai esate teisi ir visą šitą aš jau seniausiai suprantu. Buvo ir taip – supykusi, kad jis nieko namuose nenuveikia, nežinia, kiek laiko, negaminau valgyti. Bet nelabai jam tai trukdė – tiesiog suvalgydavo kokį gabalą kumpelio pietums, ir viskas. Kai mato, kad pykstu, stengiasi viską daryti – tikrai kokią savaitę nereikia rūpintis, ar išneš šiukšles, ar bent jau po savęs susiplaus indus. Bet kai pamato, kad atsileidžiu, greitai pamiršta, koks buvo geras ir vėl – trukt už vadžių – vėl nuo pradžių. Aš matau, kad jis nėra beviltiškas, kad kažką galima pataisyti, galbūt kažkaip pamėginti jį sudominti ta buitine veikla, tik nežinau, kaip. Kaip ir sakiau, į visus darbus atkreipia dėmesį tik tada, kai pykstu. Bet argi tai sprendimas….
zinai as manau gyvenimo pradzioj parodei ka as galiu but su desimt ranku ir atlikt ivairiausius darbus taip gavos kad uzlipo jums ant galvos del tvarkos ir pan.tai va as viena kart taip apsimoviau sokinejau atlikinejau darbus ivairius keldavaus ryte pries 5 net valgyt idet pietums ir kad gryzes vakarirnei rastu tik pasisildyt beliktu.as dirbdavau po 12 val o jis 8 .tai taip uzsileidau ant galvos dirbu sksmbina kodel treningu neisploviau tai vel ko tai dar puse metu pragyvenau o paskui spjoviau kantrybes nebeturejau be jauciaus tarnaite ir pslukau as ji.antra kart taip nesokinejau ir esu patenkinta jauciuos moteris o ne tarnaite
Mano vaikinas irgi atmestinai tvarkosi, bet ne todel kad tinget megsta ar mane, kad sunervintu, na vyrai jie nemato, jiem konkreciai reikia vos ne pirstu parodyt kur kokias siuksles susiurbti ir kaip.. maniskis prisipazino, kad tiesiog jam atrodo svaru ir nepastebi taip skrupulingai kaip as.. i visuma jie labiau ziuri..
Na, aš iki tiek dar nesu užsileidus jo, kad drįstų dėl kažkokių nepadarytų darbų prekaištaut. Beje, jo mama mane buvo įspėjusi – neleisk, kad užliptų ant galvos, nes paskui neturėsi gyvenimo. Ji sakė, kad žino, koks jis yra, kad nuo vaikystės meile darbui nepasižymėjo, na bet nejau dėl to man reikėjo ar reikia jį mesti? Tikrai ne….
as tai sitoje situacijoje mastau vienareiskiskai, kaip issiauklesi (pripratinsi) taip ir turesi, o pakeisti ko pridirbot peremus vyro vaidemeni i savo rankas , oj bus tikrai nelengva, jeigu isvis imanoma, priklauso nuo zmogaus
o aplamai tai man cia poros nesuderinamumu kvepia, norit kad santykiuose abu jaustusi laimingi turi abu vienodai investuoti ir stengtis
Čia visiško tinginio ir apsileidusio žodžiai. Aš jei ko tingiu, labai labai nenoriu, tai aš tik ir laukiu, kad kas nors padarytų. Negražu gal tai, bet juk norisi tvarkos ar dar ko, o jei ir jus atkalba, tai visai liurbis. kaip jis įsivaizduoja tada kas TAI padarys? Nepykite, bet…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
