Labas, vintės. Man 17metų, lankysiu vienuoliktą klasę, pati esu iš Vilniaus ir norėčiau papasakoti savo situaciją. Visada galvodavau, kad su manimi kažkas negerai, bet dabar toks jausmas kad mane supa netinkami žmonės…..Klasiokai žino mane kaip nedrąsią, tylią, užsisklendusią asmenybę, nors tokia tikrai nesu…. Tiesiog nesijaučiu tarp tų žmonių gerai, patogiai…. Šią vasarą viena pati išvažiavau dirbti į Palangą, grįžau tik vakar. Buvo geriausia vasara mano gyvenime! Susiradau daaug draugų, pagaliau jaučiausi laisva, buvau tokia kokia esu: drąsi, plepi, linksma, nereikėjo savęs varžyti, visi norėjo bendrauti, susipažinti su manimi, puikiai leidau laiką, jaučiausi “atsigavusi”, nuo mano veido nedingdavo šypsena, tiesiog buvau tuo kas esu, po ilgo laiko pagaliau pasijaučiau savimi, lyg būtų visos problemos išnykusios. Man labai svarbu yra bendravimas, ten kur dirbau kiekvieną dieną bendravimas su žmonėmis, vakarais susitikimas su naujais draugais, bendravimas, linksmybės, kvailiojimai ir t.t. Tai buvo lyg pasaka, lyg koks sapnas, džiaugiausi kiekviena gyvenimo minute! Na ką dabar artėja mokslo metai, tai siaubas kaip nelaukiu, nes žinau, kad vėl bus liūdna, vėl būsiu vieniša.. Vilties suteikia tik tai, kad bus srautai, gal susirasiu naujų draugų, beet mūsų mokykloje beveik visi vienas kitą pažįstą, tai tikrai su manimi niekas nenorės bendrauti… Daugeliui merginų linksmybės tik alkoholis ir cigaretės, kitos “instagram” aukos, aišku yra normalių, bet atrodo, kad jos nenori su manimi bendrauti… Tai kaip elgtis vėl grįžus į mokyklą? Prie tų žmonių tiesiog kažkokia baimė būti savimi ir niekas net nepatikėtų kokia aš esu iš tikrųjų…

P.S. Kam nesunku, kas užeinat -pakelkit.